Civilinė byla Nr. [nuasmeninta]

Teisminio proceso Nr. [nuasmeninta]

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9.;

2.6.16.; 3.3.1.18.; 3.3.1.20.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] apeliacinį skundądėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] ieškinį atsakovams [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] dėl žalos kreditoriams atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) [nuasmeninta] ir [nuasmeninta]

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

[nuasmeninta] esmė

1. Ieškovai [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] dėl žalos atlyginimo, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų [nuasmeninta] 10 709,03 EUR, [nuasmeninta] 11 584,80 EUR ir [nuasmeninta] 11 584,80 EUR žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinta negaliojančia ieškovų ir UAB [nuasmeninta] sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir UAB [nuasmeninta] buvo įpareigota grąžinti [nuasmeninta] 10 709,03 EUR, [nuasmeninta] – 11 584,80 EUR, [nuasmeninta] – 11 584,80 EUR ir padengti ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Šių priteistų sumų UAB [nuasmeninta] negali grąžinti ieškovams dėl bendrovės valdymo organų ir dalyvių – bendrovės vadovo ir akcininko - atsakovo [nuasmeninta] bei akcininko - atsakovo [nuasmeninta] kaltės.

[…]

9. Atsakovas [nuasmeninta] su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti atsakovui iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

[…]

15. Trečiasis asmuo [nuasmeninta] prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo vertinimu, ieškovų nurodomos aplinkybės neatitinka teismų praktikoje formuluojamų tiesioginio ieškinio kriterijų, nesudaro pagrindo pripažinti nurodytus atsakovų veiksmus neteisėtais deliktinės civilinės atsakomybės prasme ir nukreiptais konkrečiai į ieškovus, padariusiais jiems individualios žalos, neįrodo specifinio tiesioginio ieškinio pagrindo, todėl nėra pakankamos tiesioginiam ieškiniui tenkinti.

17. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog 2014 m. sausio 16 d. lėšų pervedimas advokatų kontorai ir 2014 m. vasario 7 d. tarptautinis lėšų pervedimas būtų nukreipti į konkrečių kreditorių – ieškovų – teisių pažeidimą, kad šie veiksmai galėtų būti laikomi neteisėtais veiksmais ieškovų atžvilgiu ir atitiktų bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei, sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą.

[…]

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23. Ieškovai [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą ir ieškovų ieškinį tenkinti.

24. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog 2014 m. sausio 16 d. lėšų pervedimas advokatų kontorai ir 2014 m. vasario 7 d. tarptautinis lėšų pervedimas būtų nukreipti į konkrečių kreditorių (ieškovų) teisių pažeidimą. Apeliantų vertinimu, atlikus šiuos mokėjimus, jokio turto, kuris galėtų būti skiriamas tolesnei įmonės veiklai ar kreditorinių reikalavimų tenkinimui, bendrovėje neliko. Neliko netgi įregistruoto įstatinio kapitalo sumos, todėl nei mokėjimo pavedimai, nei atsakovo [nuasmeninta] pateikta sutartis, kurios pagrindu neva buvo atliktas mokėjimo pavedimas, nepagrįsta jokia ekonomine logika ar būtinumu išsaugoti įmonės veiklą. Pinigų pervedimas į ofšorines, tikslinėse teritorijose registruotas, jokia veikla toje valstybėje neužsiimančias įmones, savaime laikomi įtartinais ir būtent atsakovui teko pareiga tai tinkamai paneigti.

[…]

30. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniu skundu ieškovai nepagrįstai išplečia ginčo ribas ir teigia, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, jog jų pareikštas tiesioginis ieškinys atitinka ir tyčinio bankroto buvimą, tačiau tyčinio bankroto klausimas nebuvo ir net negalėjo būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

31. Ieškovai šioje byloje turi įrodyti, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus būtent į ieškovų teisių pažeidimą. Taigi, pareikšdami tiesioginį ieškinį ieškovai turi įrodyti, kad neteisėti veiksmai buvo skirti siekiant padaryti žalos konkrečiai jiems, o ne visiems kreditoriams, tiesiog sumažinant bendrovės turto masę. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo šio specifinio pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti.

[…]

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

39. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

40. Ieškovai, reikšdami tiesioginį ieškinį dėl žalos kreditoriams atlyginimo atsakovams, kaip buvusiems UAB [nuasmeninta] vadovams ir akcininkams, įrodinėjo, kad pati bendrovė negali atsiskaityti su ieškovais dėl to, jog atsakovas [nuasmeninta], būdamas bendrovės vadovu, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, bendrovės turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su bendrovės ūkine komercine veikla, tenkinti, dėl ko buvo prarastos akcijų perleidimo metu UAB [nuasmeninta] banko sąskaitose buvusios lėšos, kurios galėjo būti panaudojamos atsiskaityti su ieškovais. Ieškovų teigimu, atsakovų, kaip akcininkų, elgesys (prievolių patiems akcininkams atsiradimas, o vėliau ir bankroto bylos inicijavimas) neigiamai paveikė juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad įmonės negalėjimas atsiskaityti su ieškovais yra nulemtas būtent atsakovų veiksmų, o atsakovai tyčiniais veiksmais pažeidė draudimą piktnaudžiauti ribota atsakomybe.

41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadas, kad ieškovų nurodomos aplinkybės neatitinka teismų praktikoje formuluojamų tiesioginio ieškinio kriterijų, nesudaro pagrindo pripažinti nurodytus atsakovų veiksmus neteisėtais deliktinės civilinės atsakomybės prasme ir nukreiptais konkrečiai į ieškovus, padariusiais jiems individualios žalos, neįrodo specifinio tiesioginio ieškinio pagrindo, todėl nėra pakankamos tiesioginiam ieškiniui tenkinti. Be to, 2013-2014 m. atsakovų atlikti veiksmai ar priimti sprendimai negali būti vertinami kaip nesąžiningi konkrečiai prieš ieškovus nukreipti veiksmai. O tokiais jų nepripažinus, jie nesudaro pagrindo tiesioginiam ieškiniui tenkinti. Teismo vertinimu, bendrovės bankroto proceso pradėjimas ir atsakovų priimti sprendimai bankroto proceso metu nėra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovų nurodoma patirta žala, todėl taip pat nesudaro pagrindo ieškiniui tenkinti.

42. Apeliaciniame skunde ieškovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas tik pirmosios sąlygos tiesioginiam ieškiniui pareikšti buvimo nėra pakankama, nes tyčiniu bankrotas negalėjo būti pripažintas būtent dėl atsakovų kaltės, nors UAB [nuasmeninta] bankrotas faktiškai atitiko tyčinio bankroto požymius. Be to, dėl dalies atsakovų neteisėtų veiksmų (neteisminio bankroto pradėjimo, sprendimo dėl pabaigos priėmimo) teismo sprendime apskritai nenurodyta jokių motyvų. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas vertino ne įrodymų visumą, o atskirus įrodymus, t. y. 2013-2014 m. atliktų mokėjimų nesiedamas su tolesniais atsakovų veiksmais kryptingai siekiant bankroto, nors atsakovų veiksmai (sandoriai ir juos dengiantys sprendimai bankroto procese) ne sukėlė bendrą įmonės nemokumą (negalėjimą atsiskaityti su visais kreditoriais), bet buvo nukreipti prieš konkrečius kreditorius – ieškovus.

43. Taigi ieškovai, turėdami reikalavimo teisę į BUAB [nuasmeninta], negali atgauti jiems teismo sprendimu priteistų sumų, kadangi įmonė yra išregistruota, todėl ieškovai pateikė tiesioginį ieškinį atsakovams, kurie buvo įmonės vadovai bei akcininkai, reikalaudami iš jų žalos atlyginimo. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir to neneigia apeliaciniame skunde ieškovai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovams yra išplėtota ir nuosekli. Pagal šią praktiką kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-[nuasmeninta]).

44. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-[nuasmeninta]; 2020 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-[nuasmeninta]; kt.).

45. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

46. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovai įrodinėjo neteisėtus atsakovų veiksmus, nukreiptus į kreditorių (ieškovų) teisių pažeidimą, kadangi kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui CK 6.263 straipsnio pagrindu, o ne išvestinę žalą kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui - bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-[nuasmeninta]).

47. Toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-[nuasmeninta] ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

48. Nagrinėjamu atveju, ieškovai nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad 2014 m. sausio 16 d. sumokėta 30 409,23 Lt advokatų kontorai, o 2014 m. vasario 7 d. pervesta 61 000 Lt į užsienio valstybėje esančią sąskaitą, be to, neteisminio bankroto procesas pradėtas neteisėtai, skubiai priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos. Taigi, kaip jau minėta, tiesioginio ieškinio atveju būtina nustatyti, kad nurodyti neteisėti veiksmai buvo nukreipti į konkretaus kreditoriaus (ieškovų) teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškė specifiškai, tik konkrečių kreditorių (ieškovų) atžvilgiu, ir toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vertinti atsakovų veiksmų teisėtumą iki jiems sužinant apie galimus ieškovų reikalavimus bendrovės BUAB [nuasmeninta] atžvilgiu, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu iš esmės sutinka.

49. Byloje nustatyta, kad ieškovai pirmą kartą į BUAB [nuasmeninta] su pretenzija kreipėsi 2017 m. vasario 3 d. Byloje nėra įrodymų, kad apie galimus ieškovų reikalavimus bendrovei ieškovai atsakovus būtų informavę anksčiau. Dėl to sutiktina, kad atsakovų veiksmai, atlikti iki 2017 m. vasario 3 d., negali būti vertinami jų teisėtumo/neteisėtumo aspektu, kadangi šioje byloje būtina nustatyti ne tik atsakovų neteisėtus veiksmus apskritai, bet neteisėtus veiksmus ieškovų atžvilgiu. Atsakovams neturint informacijos apie ieškovus ir jų galimus reikalavimus, jie negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų, nukreiptų prieš konkrečius ieškovus.

50. Byloje nustatyta, kad jungtinei veiklai vykdyti skirtos ir depozitu elektros perdavimo sistemos operatoriui AB [nuasmeninta] bendrovės pervestos lėšos grąžintos UAB [nuasmeninta] 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. dar iki akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo (2013 m. lapkričio 7 d.), todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovai apie pervestas lėšas žinojo ir kad šios lėšos, pasirašant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, fiziškai buvo bendrovės sąskaitoje. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje neįrodinėjami ankstesnio UAB [nuasmeninta] vadovo [nuasmeninta] neteisėti veiksmai, t. y., ar teisėtai buvo apskaitytos iš AB [nuasmeninta] gautos lėšos ir kam jos panaudotos iki parduodant bendrovės akcijas atsakovams. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, įsigyjant UAB [nuasmeninta] akcijas, atsakovai apie galimus ieškovų reikalavimus bendrovei nežinojo. Juo labiau, kad akcijų pardavėjas atsakovams akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi garantavo, kad bendrovė bus padengusi visas mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, kad nebus jokių prieduose nenurodytų bendrovės įsipareigojimų, prievolių, skolų, neišvardytų prieduose sutarčių, užtikrino, kad nevyksta bylų procesai, nėra neįvykdytų prievolių, o ieškovų vėliau nuginčyta jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta žodine tvarka.

51. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog ieškovų nurodomi ginčo mokėjimai apskritai būtų nepagrįsti ar neteisėti. Ieškovai, teigdami priešingai, remiasi tik niekuo nepagrįstomis prielaidomis ir samprotavimais. Tuo tarpu atsakovai į bylą pateikė įrodymus, kurių pagrindu buvo atliktas mokėjimas [nuasmeninta], kurie nebuvo paneigti. Ieškovai tariamą individualią žalą iš esmės tapatina su pačiai UAB [nuasmeninta] ir visiems jos kreditoriams, kaip visumai (neapibrėžtam jų ratui), padaryta žala, kas reiškia, jog atsakovų veiksmai (net, jei būtų konstatuotas jų neteisėtumas) negalėtų būti vertinami kaip nesąžiningi ir konkrečiai prieš ieškovus nukreipti veiksmai, nes bendrovės lėšų iššvaistymas ir/ar pasisavinimas (neišsaugojimas), jeigu toks būtų konstatuotas, nereikštų konkrečių tik prieš ieškovus nukreiptų neteisėtų veiksmų, kurie būtų padarę individualią žalą kiekvienam iš ieškovų

52. Kita ieškovų nurodama atsakovų neteisėtų veiksmų grupė yra susijusi su bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka iniciavimu bei vykdymu. Pažymėtina, kad nei vienas iš BUAB [nuasmeninta] kreditorių susirinkimo nutarimų ieškovų nebuvo ginčijamas, taigi, jie yra teisėti ir galiojantys. Nors, kaip nurodo ieškovai, jie didžiąją dalį BUAB [nuasmeninta] bankroto proceso laiko ir nebuvo oficialiai patvirtintais šios bendrovės kreditoriais dėl užsitęsusio civilinės bylos nagrinėjimo, tačiau, tapę bendrovės kreditoriais, ieškovai taip pat nesiėmė jokių priemonių (procesinių veiksmų) dėl minėtų kreditorių susirinkimų nutarimų ginčijimo. Be to, ieškovai civilinėje byloje neteikė prašymo dėl bankroto procedūrų stabdymo, nesiėmė priemonių reikšti ieškinį dėl tyčinio bendrovės bankroto ir pan. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų nurodomos aplinkybės dėl UAB [nuasmeninta] bankroto procedūrų galimų pažeidimų, nėra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovams padaryta individualia žala.

53. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog UAB [nuasmeninta] bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu, vertino tik pirmosios sąlygos buvimą, t. y. tyčinio bankroto klausimas iš esmės nebuvo ir negalėjo būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, o ieškovai apeliaciniame skunde, įrodinėdami, kad jų ieškinys atitinka ir antrosios sąlygos buvimą, nepagrįstai išplečia ginčo ribas ir pasisako dėl aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, ką įstatymas draudžia (CPK 312 straipsnis).

54. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta]). Tiesioginis ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, todėl tiesioginio ieškinio pareiškimo atveju bendrovės vadovo neteisėti veiksmai neturi pasireikšti fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimu. Taigi, įrodinėjant, kad šiuo atveju atsakovai pažeidė bendrovės bankroto proceso ne teismo tvarka teisės normas (kad atsakovai negalėjo inicijuoti bankroto procedūrų, kad ieškovų kreditoriniai reikalavimai yra nepagrįsti, kad sprendimas dėl bendrovės pabaigos priimtas skubos tvarka ir pan.) papildomai būtina įrodyti, kaip tokių normų pažeidimas sąlygojo žalos ieškovams atsiradimą. Šiuo atveju tokios aplinkybės nekonstatuotos.

55. Be to, kaip rodo kasacinio teismo praktika, vadovas atsako ne dėl bet kokio jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau padaryto tik dėl jo didelės kaltės, t. y. dėl tyčios, siekiant pažeisti kreditorių interesus, ar dėl didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Paprastas vadovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta]; 2014 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta]; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-[nuasmeninta]; kt.). Taigi, vien imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas nėra pakankamas tiesioginio ieškinio bendrovės vadovui pagrindas. Kreditorius privalo pagrįsti, kad neteisėti veiksmai pasireiškė specifiškai į konkretų kreditorių nukreiptais neteisėtais veiksmais, ir toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų bei bendrovė dėl to nebegali atsiskaityti su kreditoriumi.

56. Ieškovai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad, nors UAB [nuasmeninta] bankrotas ir nebuvo pripažintas tyčiniu, faktinė situacija atitinka tyčinio bankroto požymius ir yra pakankama konstatuoti tokią situaciją. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra patikrinamas jau priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ne iš naujo nagrinėjama civilinė byla. Taigi, tyčinio bankroto klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl jis nenagrinėtinas.

57. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta]; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta]; kt.). Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas nei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

59. Apeliacinį skundą atmetus, atmetamas ir ieškovų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tuo tarpu atsakovams [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias pagal pateiktus įrodymus sudaro 2 000 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui [nuasmeninta] iš ieškovų [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] lygiomis dalimis 1 000 EUR (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti, t. y. po 333,33 EUR (tris šimtus trisdešimt tris eurus 33 euro centus) iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti atsakovui [nuasmeninta] iš ieškovų [nuasmeninta], [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] lygiomis dalimis 1 000 EUR (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti, t. y. po 333,33 EUR (tris šimtus trisdešimt tris eurus 33 euro centus) iš kiekvieno ieškovo.

Teisėjai

[nuasmeninta]

[nuasmeninta]

[nuasmeninta]