Laimėtos bylos

Civilinė byla Nr. e2A-2125-467/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10223-2020-1 

Civilinė byla Nr. e3K-3-146-611/2021

Civilinė byla Nr. e2A-325-881/2021

Teisminio proceso Nr.2-57-3-00453-2019-1

 Civilinė byla Nr. e2A-152-330/2021

Civilinė byla Nr. e2-691-324/2021

Civilinė byla Nr. e2S-690-425/2020.

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01353-2014-4.

 Civilinė byla Nr. e2A-423-368/2020

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06942-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2.; 2.6.1.6.1.;3.1.7.1.1.;3.3.1.20.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų D. B., E. M. (pirmininko ir pranešėjo), B. S.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Versina“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-435-776/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Remjasta“ ieškinį atsakovei UAB „Versina“ dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Remjasta“ ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Versina“ atliktą 8 164,26 Eur skolos įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu ir priteisti iš atsakovės 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė ieškovei buvo skolinga 15 616,03 Eur sumą pagal atliktų darbų aktus, pagal kuriuos išrašyta PVM sąskaitą faktūrą REM633, o atsakovė pagal 2019 m. vasario 14 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį iš UAB „Telšių energija“ perėmusi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 8 164,26 Eur sumos skolos, įskaitė šią sumą. Ieškovės nuomone, įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, jis atliktas prieš bankroto bylos ieškovei iškėlimą, kai ieškovė buvo faktiškai nemoki, o tai reiškia, kad atsakovei buvo suteikta pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus ieškovės kreditorius, kurių reikalavimai atsirado anksčiau, bei buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas ir kitų ieškovės kreditorių teisė gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais. Kaip savarankišką pagrindą atsakovės atliktam įskaitymui pripažinti negaliojančiu ieškovė nurodė ir CK 6.66 straipsnio 1 dalį, nes, kaip nurodo ieškovė, ji, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui ir su juo atsiskaitė visiškai, ir dėl to, ieškovei atsiskaitant tiesiogiai su atsakove, buvo sumažinta ieškovės turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimų pagal pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus, masė, o atsakovė laikytina nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, nes jai buvo ar turėjo būti žinoma apie faktinį ieškovės nemokumą, turimus kitus kreditorius bei tai, kad ji suteikdama atsakovei pirmenybės teisę gauti reikalavimų patenkinimą pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus.

3. Atsakovė UAB „Versina“ nesutikdama su ieškiniu tvirtina, kad jos atliktas įskaitymas yra teisėtas, nes jis nepriklausė nuo ieškovės valios, todėl ieškovės dėstomi argumentai, susiję su abipusiais šalių skolų įskaitymo aktais ir ieškovės neva suteiktu prioritetu atsakovei gauti pirmenybę į savo reikalavimų patenkinimą prieš kitus kreditorius, ar argumentai dėl CK 6.930¹ straipsnio taisyklių yra neaktualūs. Atsakovės teigimu, vien tik ieškovės nemokumo aplinkybė nėra pagrindas pripažinti vienašalį sandorį (įskaitymą) negaliojančiu, nes tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas nebuvo pažeistas, kadangi įskaitymas atliktas 2019 m. vasario 15 d. iki įsiteisėjant teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą ieškovei. Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, kad prašant įskaitymą pripažinti negaliojančiu actio Pauliana instituto pagrindu pakanka apsiriboti įrodinėjant tik bankrutuojančios įmonės teisių pažeidimą, aplinkybes, kad įmonė sandorio neprivalėjo sudaryti, ir trečiojo asmens, sudariusio su skolininku sandorį, nesąžiningumą. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė netgi tų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų, kurias pasirinko įrodinėti, nes dėl atsakovės įskaitymo ieškovės turto sumažėjo tiek pat, kiek ir įsipareigojimų, todėl nėra jokios žalos dėl ginčijamo sandorio, atsakovė iš ieškovės neįgijo jokio turto ir ar naudos ieškovės „mokumo sąskaita“, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima objektyviai daryti išvadas apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovės teigimu, vien tik pripažinus atsakovės atliktą įskaitymą negaliojančiu ir ieškovės naudai priteisus 8 164,26 Eur, būtų sukurta neteisinga ir atsakovės atžvilgiu nesąžininga padėtis, tai reikštų, kad iš atsakovės yra atimama turtinė teisė (reikalavimas) į ieškovę bei kartu įpareigojama antrą kartą sumokėti ieškovei už tai, už ką atsakovė jau yra atsiskaičiusi įskaitymu pabaigdama ieškovės 8 164,26 Eur piniginę prievolę atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu atsakovės UAB „Versina“ 2019 m. vasario 15 d. atliktą 8 164,26 Eur skolos priepriešinį vienašališką įskaitymą ieškovei BUAB „Remjasta“. Priteisė ieškovei BUAB „Remjasta“ iš atsakovės UAB „Versina“ 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 8 164,26 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 860,00 Eur išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovės UAB „Versina“ valstybei 259,00 Eur žyminį mokestį.

5. Pasisakydamas dėl vienašališko įskaitymo pripažinimo negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, teismas pažymėjo, kad, nors šioje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus teisę ginčyti bankrutuojančios įmonės atliktus mokėjimus CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, aiškinimo ir taikymo, nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija atsakovės atliktą vienašališką įskaitymą, ir teismas vertino, kad remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti tik kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą.

6. Teismas pripažino, kad ieškovė, turi įrodyti visas actio Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygas, atsižvelgiant į nagrinėjamos situacijos specifiškumą, kad ieškovei iškelta bankroto byla ir kad ginčijamas atsakovės vienašalis sandoris.

7. Pasisakydamas dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės egzistavimo teismas nurodė, kad ieškovė pateikė teismo nutartį, kuria patvirtintas BUAB „Remjasta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, BUAB „Remjasta“ buhalterinės paskaitos dokumentus bei kreditorių pateiktus kreditorinius reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, iš kurių teismas matė, kad ieškovės kitų kreditorių kreditoriniai reikalavimai jau egzistavo atsakovės atlikto ginčijamo įskaitymo metu, todėl sprendė, kad pirmoji actio Pauliana ieškinio instituto taikymo sąlyga yra įrodyta.

8. Vertindamas kreditorių teisių pažeidimą teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Teismas pažymėjo, kad neabejotinai ieškovės ginčijamas įskaitymas sumažino ieškovės turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Teismo vertinimu, atsakovės atliktu įskaitymu buvo pažeisti nemokaus subjekto kreditorių teisėti interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais (tarp jų ir atsakove). Ginčo, kad egzistavo visos įskaitymo sąlygos (šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šalių reikalavimai buvo priepriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti), byloje nėra, tačiau bet koks mokėjimas, nors ir priešpriešinio reikalavimo įskaitymo formą, vienam iš kreditorių šiuo atveju reiškia nepagrįstos pirmenybės ir pranašumo vienam iš kreditorių suteikimą. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti ieškovės kreditorių teisių pažeidimą CK 6.66 straipsnio prasme dėl ginčijamo įskaitymo sandorio sudarymo bei aptariamos actio Pauliana taikymo sąlygos buvimą.

9. Pasisakydamas dėl sandorio sudarymo privalomumo teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atlikdama 8 164,26 Eur įsiskolinimo įskaitymą atsakovė buvo skolinga ieškovei 15 616,03 Eur sumą. Tačiau bylos duomenys teismui patvirtino, jog jokių teisės aktuose ar sutartyse numatytų įpareigojimų atlikti ginčijamą įskaitymą nebuvo, ir leido vertinti, kad atsakovei turint įsiskolinimą ieškovei vienašališkas įskaitymas buvo galimas, tačiau nebuvo būtinas ir privalomas, todėl sprendė, kad ieškovė įrodė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytą trečiąją actio Pauliana taikymo sąlygą – sandorio neprivalomumą.

10. Vertindamas šalių nesąžiningumą teismas akcentavo, kad ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, o atsakovė reikalavimo teisę į ieškovę perėmė iš UAB „Telšių energija“, kuri reikalavimo teisę 2018 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perėmė iš UAB „Jupojos statybinės medžiagos“. Ieškovė įsiskolino 8 164,26 Eur sumą UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ pagal nepamokėtas PVM sąskaitas faktūras. Teismas vertino, kad atsakovė, prieš sudarydama statybos rangos sutartis, turėjo pasidomėti ieškovės finansine padėtimi, kad nustatytų, ar ieškovė bus pajėgi įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Paskutinė šalių statybos rangos darbų sutartis buvo sudaryta 2018 m. spalio 30 d., t. y. ieškovei jau būnant nemokiai. Teismas sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti ir žinojo apie ieškovės nemokumą ginčijamo įskaitymo sandorio metu. Atsakovė tuo privalėjo domėtis iš viešai prieinamų priemonių ir duomenų bei galėjo spręsti, jog ginčijamas sandoris galėtų pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesus. Taigi, nustatytos aplinkybės, ieškovę ir atsakovę siejusių statybos rangos teisinių santykių specifika sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovė nelaikytina sąžininga CK 6.66 straipsnio taikymo prasme.

11. Nepraleidus vienų metų ieškinio senaties termino, teismas konstatavo, kad byloje nustatytos būtinos actio Pauliana tenkinti sąlygos, numatytos CK 6.66 straipsnyje, todėl ieškovės reikalavimą tenkino ir ginčijamą atsakovės 2019 m. vasario 15 d. atliktą vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažino negaliojančiu.

12. Atsakovė, atlikdama įskaitymą, pripažino 15 616,03 Eur sumos įsiskolinimo, susidariusio iš šalis siejusių statybos rangos teisnių santykių, faktą, o skolos dalį, kurios nepadengė priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, sumokėjo ieškovei. Taigi, atsakovei pripažinus įsiskolinimą ieškovei, atsiradusį dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o atsakovės atliktą įskaitymą pripažinus negaliojančiu, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 8 164,26 Eur skolą, 6 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistinos 8 164,26 Eur sumos nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Versina“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl dviejų pagrindų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir skolininkės nesąžiningumo, byloje nustatymo, nes atsakovė buvo sąžininga ir 2019 m. vasario 15 d. vienašališku įskaitymu nepažeidė ir negalėjo pažeisti ieškovės teisių.

13.2. CK 6.140 straipsnis savaime nedraudžia įskaitymo sandorių skolininkams, kurie tampa nemokūs, jeigu tik įstatymai nenustato ko kita. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepadarė išvados, kad ginčijamu atsakovės įskaitymo sandoriu buvo pažeisti konkretaus įstatymo draudimai. Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl atsakovės 2019 m. vasario 15 d. atlikto įskaitymo sukeltų pasekmių ieškovei. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad ieškovės nemokumas nebuvo nulemtas dėl atsakovės 2019 m. vasario 15 d. įskaitymo aplinkybės. Atsakovė 2019 m. vasario 15 d. vienašališku 8164,26 Eur skolos įskaitymu ieškovės turto masės nesumažino, nes dėl vienašališko priešpriešinio įskaitymo turto sumažėjo lygiai tiek pat, kiek ir ieškovės įsipareigojimų.

13.3. Apeliantės teigimu, teismas vertindamas atsakovės nesąžiningumą, nenurodė, iš kokių konkrečiai viešai prieinamų priemonių nustatė, jog ieškovė yra nemoki 2018 m. birželio 5 d.–spalio 30 d. sudarant statybos rangos sutartis arba 2019 m. vasario 15 d. atliekant įskaitymą. Apeliantės nuomone, neteisinga preziumuoti vienašalio sandorio šalies nesąžiningumą remiantis vien tik tuo, kad sandorio sudarymo metu šalis nepasidomėjo ir nenustatė kitos šalies nemokumo aplinkybės. Teismo išvados dėl visų CK 6.66 straipsnio reikalaujamų pagrindų sandoriui pripažinti negaliojančiu nustatymo yra nepagrįstos.

13.4. Teismas padarė klaidą nustatydamas priteistino iš atsakovės žyminio mokesčio sumą. Ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas, todėl priteistino žyminio mokesčio suma turi būti 184 Eur.

14.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Remjasta“ prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 480 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Finansinės atskaitomybės dokumentų analizė sudaro pagrįstą pagrindą teigti, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Taigi, byloje esanti įrodymų visuma pakankamai patvirtina įmonės nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu. Šalims sudarius ginčijamą įskaitymą bei nepagrįstai suteikus prioritetą atsakovės interesams, galimybė atsiskaityti su esamais kreditoriais iš esmės sumažėjo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonė turėjo kito likvidaus turto, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Tokioje situacijoje, kuomet įmonė buvo nemoki, įskaitymo sandorio sudarymas nebuvo privalomas šalims. Atsakovė visiškai nepagrįstai mano, jog pagal CK 6.140 straipsnį, skolininkui tapus nemokiam, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs. Atsakovė neginčijo to fakto, jog ieškovė įskaitos akto sudarymo metu buvo jau faktiškai nemoki.

14.2. Atsakovė užuot apmokėjusi už ieškovės atliktus darbus, įsigijo reikalavimą ir atliko ginčijamą užskaitymą. Tai sudaro pagrindą manyti, jog atsakovė, sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe, ankstesnių kreditorių sąskaita atgauti įsiskolinimą. Šios aplinkybės įrodo atsakovės nesąžiningumą. Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškovei iškėlimo buvo paduotas praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo, tai tik dar kartą patvirtina, jog atsakovei prasta finansinė padėtis akivaizdžiai turėjo būti žinoma. Atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis lengvai galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl atsakovės atlikto įskaitymo, ginčijant jį ir actio Pauliana pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Telšių energija“ perleido atsakovei UAB „Versina“ reikalavimo teisę į ieškovės BUAB „Remjasta“ 8 164,26 Eur kreditorinį įsiskolinimą. Atsakovė ieškovei buvo skolinga 15 616,03 Eur sumą pagal atliktų darbų aktus ir jų pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą REM633. 2019 m. vasario 14 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu iš UAB „Telšių energija“ perėmusi reikalavimo teisę į ieškovę dėl 8 164,26 Eur skolos, atsakovė, pranešusi apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą, 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. S-142 atliko vienašališką priešpriešinių sumų įskaitymą, nurodydama, kad jos 8 164,26 Eur dydžio prievolė ieškovei laikoma pasibaigusia. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi UAB „Remjasta“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 2 d.

18. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčui teisingai išnagrinėti bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo sąlygų visumos actio Pauliana ieškiniui tenkinti egzistavimą. Atsakovė, nesutikdama su sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl dviejų pagrindų, t. y. ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir skolininkės nesąžiningumo. Kadangi apeliantė kvestionuoja tik dvi iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, teisėjų kolegija pasisako tik dėl jų taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

20. Apeliantė apeliacinį skundą iš esmės kvestionuoja vieną iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris nepažeidė kreditoriaus teisių ir interesų.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs kad, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad, kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į ginčijamo sandorio esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Kitaip tariant, tam, kad ieškinys LR CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013, kt.).

22. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balansas ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. patvirtina, kad bendrovės ilgalaikį turtą sudarė – 62 626,00 Eur, trumpalaikį turtą – 484 069,00 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 616 417,00 Eur (per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 600 862,00 Eur). Bendrovė 2018 m. rugsėjo 30 d. turėjo 146 708,00 Eur nuostolių. Įvertinus šiuos finansinės atskaitomybės dokumentus, teismui akivaizdu, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi , kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi, t. y. pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvo paduotas praėjus tik kelioms dienoms po atlikto ginčijamo įskaitymo. Taigi, atlikto įskaitymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo itin sunki – ji buvo nemokumo būsenos, nes jos įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Reikšminga tai, kad, jeigu atsakovė nebūtų perėmusi reikalavimo teisių, tai ji būtų skolinga ieškovei už atliktus rangos darbus. Ieškovė turėjo daugiau kreditorių, su kuriais liko neatsiskaityta, todėl galima daryti pagrįstas išvadas, jog kitų kreditorių interesai buvo pažeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai konstatavo, kad priešpriešinio reikalavimo įskaitymo forma vienam iš kreditorių suteikė nepagrįstą pirmenybę ir pranašumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atlikto įskaitymo tikslas buvo pirmenybės teisės kitų kreditorių atžvilgiu suteikimas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovės kreditorių interesus.

23. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad šiuo atveju CK 6.140 straipsnis savaime nedraudžia įskaitymo sandorio skolininkei, kuri tampa nemoki, jeigu tik įstatymai nenustato ko kita. Apeliantės teigimu, šiuo atveju teismas nenurodė ir nesprendė, kad ginčijamu atsakovės įskaitymo sandoriu buvo pažeistas konkretaus įstatymo draudimas. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

24. Visų pirma, apeliantė visiškai nepagrįstai mano, jog pagal CK 6.140 straipsnį, skolininkui tapus nemokiam, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs. Antra, CK 6.930¹ straipsnis, nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Tai reiškia, kad įstatymas nustato tvarką, ginančią kreditorių teises, siekiant išvengti situacijos, kai nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl šalims neginčijant aplinkybės, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo faktiškai nemoki, yra pagrindas konstatuoti kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Nemokumo administratorė neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, tačiau tai neeliminuoja fakto, jog buvo pažeistas kreditorių atsiskaitymo eiliškumas, o pažeidus jį, buvo pažeisti kitų kreditorių interesai vienodomis sąlygomis gauti savo reikalavimų patenkinimą.

Dėl atsakovės nesąžiningumo

25. Apeliantė savo sąžiningumą grindžia aplinkybe, kad nėra nurodyta, iš kokių konkrečiai viešai prieinamų priemonių buvo galima numatyti, jog ieškovė yra nemoki. Teisėjų kolegija nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu pažymi, kad atsakovė viešai prieinamomis priemonėmis galėjo rasti informacijos apie ieškovės finansinę padėtį. Pažymėtina, jog tokia pareiga yra numatyta teismų praktikoje. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Teisėjų kolegija pasisakydama dėl atsakovės nesąžiningumo pažymi, kad apeliantė, būdama verslininkė, atlikdama įskaitymą nedėjo jokių pastangų įvertinti ir įsitikinti, ar ieškovė yra moki, ar neturi kreditorių, kuriems negali įvykdyti įsipareigojimų, t. y. nepasidomėjo ieškovės turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu ar ginčais teisme. Apeliantė nepasinaudojo viešai teikiama informacija apie įsiskolinimus valstybės biudžetui, apie taikomus areštus, tokios informacijos nereikalavo ir iš ieškovės, todėl nėra pagrindo abejoti apeliantės nesąžiningumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai, šiuo konkrečiu atveju apeliantė neatsiskaitė už ieškovės atliktus rangos darbus, įsigijo reikalavimą ir atliko ginčijamą įskaitymą. Atsakovė, sužinojusi apie ieškovės sudėtingą turtinę padėtį, nusprendė nesąžiningai, pasinaudodama galimybe, kitų kreditorių sąskaita atgauti įsiskolinimą. Būtent šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina apeliantės nesąžiningumą. Teismas vertina ir tai, kad įskaitymas atliktas 2019 m. vasario 15 d., o ieškovei bankroto byla iškelta 2019 m. kovo 21 d., tai dar kartą patvirtina, kad apeliantei bloga ieškovės finansinė padėtis turėjo būti žinoma. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atsakovės nesąžiningumas byloje yra įrodytas.

Dėl priteisto žyminio mokesčio

26. Apeliantė nesutinka su teismo priteistu 259,00 Eur žyminio mokesčio dydžiu, manydama, kad priteistino žyminio mokesčio suma turi būti 184 Eur, nes ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas.

27. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ginčas dėl sandorio yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai suprantami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2012). Neturtiniais ieškiniais paprastai pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu; ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011).

28. Ieškiniu actio Pauliana kreditorius iš esmės siekia pripažinti negaliojančiu tam tikro turto perleidimo sandorį ir taikyti restituciją, t. y. ginčijama sutartimi perleistą turtą grąžinti skolininko nuosavybėn, kad kreditorius galėtų iš šio turto patenkinti savo reikalavimą. Dėl įstatymų leidėjo valios actio Pauliana ieškinį laikyti turtiniu reikalavimu patvirtina tai, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Kvalifikavus actio Pauliana ieškinį turtiniu, jis žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

29. Šiuo atveju ieškovė atsakovės atliktą vienašališką įskaitymą ginčijo dviem pagrindais, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį ir actio Pauliana. Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 11 punktą ieškinio suma bylose dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Taigi, šiuo atveju, ieškovei pareiškus ieškinį dėl 8164,26 Eur skolos įskaitymo vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu, išvestinis reikalavimas priteisti tą pačią skolą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio dydį, ir nepagrįstai nesivadovavo CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., tačiau ši klaida nėra esminė, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio dydžio tikslintina priteisiant iš atsakovės UAB „Versina“, ne 259,00 Eur, o 184,00 Eur.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 480 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Sumažinti iš atsakovės UAB „Versina“, kodas 180346182, valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 259,00 Eur iki 184,00 Eur (vieno šimtą aštuoniasdešimt keturių eurų 00 ct).

Priteisti ieškovei BUAB „Remjasta“, kodas 303125649, iš atsakovės UAB „Versina“, kodas 180346182, 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai

D. B.

E. M.

B. S.