Civilinė byla Nr. [nuasmeninta]

Teisminio proceso Nr. [nuasmeninta]

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.6.4; 3.3.1.18.1

N U T A R T I S

2025 m. lapkričio 6 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų [nuasmeninta], [nuasmeninta] (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir [nuasmeninta],

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „[nuasmeninta]“ dėl teisės pripažinimo arba sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

Ginčo esmė

1. Ieškovai [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „[nuasmeninta]“ dėl teisės pripažinimo arba sandorio pripažinimo negaliojančiu ir prašė pripažinti, kad ieškovai, 2023 m. lapkričio 7 d. pavedimu sumokėdami 700 Eur, 2023 m. lapkričio 9 d. deponuodami 700 Eur antstolio [nuasmeninta] sąskaitoje, pasinaudojo išpirkimo teise sumokėdami atsakovei 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. [nuasmeninta], sudarytos bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „[nuasmeninta]“ (likviduota dėl bankroto ir išregistruota 2024 m. kovo 12 d.) ir UAB „[nuasmeninta]“ pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis) kainą, šios sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, ir ieškovų prievolė atsakovei baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui; teismui atmetus ieškovų reikalavimą dėl pasinaudojimo išpirkimo teise, 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento.

[…]

3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.126 straipsnio 1 dalį ieškovų prievolė baigėsi, skolininkui ir kreditoriui sutapus po ieškovų 2023 m. lapkričio 7 d. pranešimo atsakovei bei atlikto 700 Eur reikalavimo teisės įsigijimo kainos, palūkanų ir sutarties sudarymo išlaidų sumokėjimo. Kadangi atsakovė ieškovų teisės įvykdyti reikalavimo teisės išpirkimą nepripažįsta, ieškovai prašo teismo šią ieškovų teisę pripažinti (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

[…]

5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų atsakovei UAB „[nuasmeninta]“ 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

[…]

12. Pacitavęs CK 6.427 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas, teismas nurodė nesutinkantis su ieškovų pateiktu šios teisės normos aiškinimu, kad reikalavimo teisė ginčijama, nes ji nebuvo patvirtinta nei sandoriu, nei teismo sprendimu.

13. Teismas nurodė, kad BUAB „[nuasmeninta]“ perleido atsakovei reikalavimo teisę baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovai kaltinami nusikaltimo padarymu – bankrutuojančios bendrovės turto ir turtinių teisių iššvaistymu. Civilinis ieškinys ir reikalavimo teisė tiesiogiai kildinami iš ieškovų nusikalstamų veiksmų, ieškinio tenkinimas ar netekinimas priklauso nuo to, ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas pripažins, kad ieškovai padarė nusikaltimus, ir, atininkamai, padarytą žalą bankrutuojančiai bendrovei. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovai neturėjo pagrindo ginčyti civilinio ieškinio reikalavimą, pareikštą baudžiamojoje byloje, pareikšdami ieškinį; įstatymas nenumato tokios galimybės. Jokių prielaidų ar tikimybės ginčyti reikalavimą, kildinamą iš ieškovams pareikšto kaltinimo dėl turto iššvaistymo reiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka, nėra.

14. Aplinkybė, kad ieškovai, nesutikdami su jiems pareikštais kaltinimais, apskundė nuosprendį, taip pat nesudaro pagrindo laikyti perleistą reikalavimo teisę ginčijama CK 6.427 straipsnio 1 dalies prasme, nes ši norma aiškiai nurodo, jog ginčijama yra teisė, dėl kurios ginčijimo pareikštas ieškinys, arba yra reali tikimybė pareikšti tokį ieškinį. Analogiškai CK 6.427 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinamos ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta] 21 punktas). Ieškovų pozicija pagrįsta netinkamu teisės normos aiškinimu; ieškovai neturėjo teisės išpirkti reikalavimą pagal jiems pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje, jų veiksmai (700 Eur sumokėjimas atsakovei) nesukelia CK 6.427 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių, atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovų prievolė atsakovei išpirkta ir pasibaigė sutapus kreditoriui ir skolininkui.

15. Ieškovų reikalavimą pripažinti reikalavimo teisės perleidimo sandorį negaliojančiu tuo pagrindu, kad per maža pardavimo kaina pažeidė likviduotos dėl bankroto bendrovės kreditorių teises (CK 1.81 straipsnis), teismas taip pat atmetė kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą.

16. Teismas pažymėjo, kad bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratorius parduodamo bendrovės turto (turtinių teisių) kainos negali nustatyti savo nuožiūra; sprendimą parduoti turtą, nustatyti parduodamo turto kainą ir pardavimo tvarką priima kreditorių susirinkimas Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nustatyta tvarka (JANĮ 86, 99 straipsniai). BUAB „[nuasmeninta]“ likviduota dėl bankroto, išregistruota iš valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro. Bankrutavusios bendrovės kreditoriai savo valią parduoti reikalavimo teisę patvirtino du kartus – kreditorių susirinkime priimdami sprendimą dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos bei patvirtindami galutinę bankroto ataskaitą; taigi kreditoriai nevertino, kad jų nustatyta kaina pažeidžia jų teises. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo teisė yra tiesiogiai susijusi su ieškovams pareikštais kaltinimais bankroto byloje, jos tenkinimas yra susijęs su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu baudžiamojoje byloje, t. y. su ilga ir sudėtinga procedūra, nėra pagrindo daryti išvadai, jog kreditorių susirinkime reikalavimo teisės perleidimo nustatyta kaina yra akivaizdžiai neadekvati.

[…]

18. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Apeliaciniame skunde ieškovai [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti visiškai – pripažinti, kad 2023 m. lapkričio 7 d. pavedimu sumokėdami 700 Eur, 2023 m. lapkričio 9 d. deponuodami 700 Eur antstolio [nuasmeninta] sąskaitoje, ieškovai pasinaudojo išpirkimo teise sumokėdami atsakovei 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties pirkimo–pardavimo sutarties kainą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, ir ieškovų prievolė atsakovei UAB „[nuasmeninta]“ baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui; teismui atmetus ieškovų reikalavimą dėl pasinaudojimo išpirkimo teise, pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovų apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

[…]

20. Atsiliepime atsakovė UAB „[nuasmeninta]“ prašo ieškovų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovei iš ieškovų 300 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

[…]

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

21. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

23. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] ieškinys atsakovei UAB „[nuasmeninta]“ dėl teisės pripažinimo arba sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

[…]

Dėl CK 6.427 straipsnyje įtvirtintos išpirkimo teisės įgyvendinimo

33. CK 6.427 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė yra ginčo objektas, jeigu ją ginčija asmuo, pareikšdamas ieškinį, arba yra reali tikimybė, kad toks ieškinys gali būti pareikštas. Remiantis CK 6.427 straipsnio 3 dalimi, jeigu ginčijamos teisės parduotos, asmuo, iš kurio šios teisės išreikalaujamos, visiškai atleidžiamas nuo prievolės po to, kai sumoka pirkėjui pirkimo–pardavimo sutarties kainą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos. Ši išpirkimo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu teisės parduotos kreditoriui kaip skolos grąžinimas arba vienam iš parduotos teisės įpėdinių ar bendraturčių. Išpirkimo teisė taip pat negali būti įgyvendinama, jeigu teismas priėmė sprendimą, pripažįstantį parduotą teisę.

34. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad UAB „[nuasmeninta]“ reikalavimo teisė nelaikytina ginčijama, kadangi reikalavimas dėl šios teisės pripažinimo nagrinėjamas baudžiamojoje byloje, ir neatsižvelgė į tai, kad civiliniai ieškiniai baudžiamajame procese nagrinėjami taikant ir civilinio proceso teisės normas (BPK 113 straipsnio 2 dalis), o CK 6.427 straipsnis nenumato, kad minėta teisės norma netaikoma civiliniams ieškiniams baudžiamajame procese. Apeliantai pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovės įsigyta reikalavimo teisė ieškovams yra ginčijama ir nėra pripažįstama ieškovų arba patvirtinta sandoriu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantų pozicija.

35. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.427 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, jog teisė yra ginčo objektas, jeigu ją ginčija asmuo, pareikšdamas ieškinį, arba yra reali tikimybė, kad toks ieškinys gali būti pareikštas. Taip pat nurodyta, kad prievolė pradiniam kreditoriui ir reikalavimo teisė nėra tas pats objektas, todėl prievolės ginčijimas nesukuria CK 6.427 straipsnyje nurodytų pasekmių (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. [nuasmeninta]). Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Taigi aplinkybė, kad apeliantai teikdami atsikirtimus į civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, nesutiko su civiliniu ieškiniu pareikštais reikalavimais, nesudaro pagrindo vertinti, jog apeliantai ginčijo pradinės civilinės ieškovės baudžiamojoje byloje ar iš jos reikalavimo teisę perėmusios UAB „[nuasmeninta]“ reikalavimo teisę. Apeliantai baudžiamojoje byloje ginčijo savo prievolę atlyginti žalą civilinei ieškovei. Kitaip tariant apeliantai, būdami skolininkais prievolėje, baudžiamojoje byloje nesutikimu su civiliniu ieškiniu ginčijo savo pareigą prievolės kreditoriui (civilinei ieškovei), bet neginčijo UAB „[nuasmeninta]“, perėmusios reikalavimo teisę baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, įsigytos reikalavimo teisės į apeliantus. Taigi negalima sutikti su apeliantų vertinimu, kad baudžiamojoje byloje pateiktais atsikirtimais į civilinį ieškinį reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleista teisė buvo ginčijama, t. y. kad buvo ginčo objektas. Atitinkamai, negalima vertinti, kad nagrinėjamu atveju buvo atsiradusi pirminė išpirkimo teisės įgyvendinimo sąlyga (teisė nebuvo ginčijama), todėl nebuvo pagrindo atlikti CK 6.427 straipsnio 3 dalyje numatytų veiksmų (sumokėti pirkėjai pirkimo–pardavimo sutarties kainą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos), o apeliantai būtų laikomi atleistais nuo prievolės įvykdymo.

36. Kita vertus, net jeigu ir būtų pagrindas sutikti su apeliantų argumentais, kad ši teisė buvo ginčijama, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai vis tiek negali būti pripažinti atleistais nuo prievolės įvykdymo CK 6.427 straipsnio 3 dalies pagrindu dėl toliau nurodomų motyvų.

37. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju apeliantų, padariusių nusikalstamą veiką, turtinė prievolė atlyginti žalą atsirado iš priešingų teisei ir valstybės uždraustų veiksmų, už kurių atlikimą įstatymų leidėjas numatė baudžiamąją atsakomybę.

38. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 623 straipsnio 2 dalis).

39. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, jog deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.

40. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2024 m. spalio 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. [nuasmeninta] 953/2024 UAB „[nuasmeninta]“ civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir civilinei ieškovei UAB „[nuasmeninta]“ priteisė solidariai iš [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] 99 961,14 Eur bei priteisė asmeniškai iš [nuasmeninta] 49 920,27 Eur. Ši nuosprendžio dalis Lietuvos apeliacinio teismo 2025m. gegužės 8 d. nuosprendžiu nebuvo panaikinta ar pakeista. Taigi atsakovės UAB „[nuasmeninta]“ reikalavimo teisė jau yra patvirtinta procesiniu teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir apeliantai atsakovei turi sumokėti priteistą žalos atlyginimą pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuris yra privalomas ir vykdytinas (BPK 346 straipsnio 1 dalis).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 1.137 straipsnio 5 dalis).

42. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „[nuasmeninta]“ civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo patenkintas nustačius, jog tyčiniais bendrais nusikalstamais [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] veiksmais buvo iššvaistytas 99 961,14 Eur BUAB „[nuasmeninta]“ turtas, o [nuasmeninta] veiksmais – dar ir 49 920,27 Eur vertės BUAB „[nuasmeninta]“ turtas, todėl iš nuteistųjų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] solidariai UAB „[nuasmeninta]“ naudai buvo priteistas 99 961,14 Eur turtinės žalos atlyginimas, o iš [nuasmeninta] – ir 49 920,27 Eur turtinės žalos atlyginimas.

43. Jeigu už tyčinio nusikaltimo (labai didelės vertės svetimo turto išvaistymo) padarymą nuteistiems apeliantams būtų leista išpirkti prievolę už minimalią sumą (nagrinėjamu atveju 700 Eur), tai prieštarautų ne tik visiško žalos atlyginimo principui, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, tačiau apeliantai ir nepagrįstai praturtėtų išvaistyta suma. Tai reikštų, kad valstybė per civilinį įstatymą, t. y. CK 6.427 straipsnio 3 dalies normą, leistų asmeniui, padariusiam tyčinę žalą, apeiti baudžiamąją atsakomybę ir civilinę prievolę, o nukentėjusių asmenų teisių gynimą padarytų neveiksmingu. Toks CK 6.427 straipsnio 3 dalies taikymas prieštarautų viešajai tvarkai ir visuomenės moralės principams, negana to, pažeistų BPK 346 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įsiteisėjusio teismo nuosprendžio privalomumo principą – įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, CK 6.427 straipsnyje įtvirtindamas tokį atleidimo nuo prievolės būdą (pasinaudojant išpirkimo teise), neturėjo tikslo nuo turtinės prievolės atleisti ir asmenis, kurių prievolė kyla deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, juo labiau kad CK 6.253 straipsnis, įtvirtinantis civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, tokio atleidimo nuo civilinės atsakomybės (įskaitant deliktinę) pagrindo neįtvirtina.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą pripažinti, jog apeliantai pasinaudojo išpirkimo teise sumokėdami atsakovei 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties kainą, šios sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos, ir kad apeliantų prievolė atsakovei baigėsi, sutapus skolininkui ir kreditoriui, kadangi pirminė išpirkimo teisės įgyvendinimo sąlyga nebuvo atsiradusi (teisė nebuvo ginčijama). Net ir vertinant priešingai, apeliacinio skundo argumentai neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo ginti apeliantų tariamai pažeistą teisę pripažįstant, jog apeliantai, sumokėdami 700 Eur į antstolio depozitinę sąskaitą iki UAB „[nuasmeninta]“ pareikalavimo, išpirko savo prievolę atsakovei. Apeliantų kreipimasis į teismą šiuo atveju galėtų būti pripažintinas piktnaudžiavimu subjektine teise, todėl apeliantų teisę atsisakytina ginti ir šiuo pagrindu (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 1.137 straipsnio 2, 3, 5 dalys).

Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia

46. Apeliantų pareikštas alternatyvus reikalavimas – teismui atmetus reikalavimą dėl pasinaudojimo išpirkimo teise, 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį – taip pat pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai. Apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja kitokio teisėjų kolegijos vertinimo.

47. Reikalavimo teisė į apeliantus buvo perleista bankroto procese, teisės perleidimo kainą nustatė kreditorių susirinkimas, įgyvendinantis kreditorių daugumos valią. Tokios kainos (500 Eur) nustatymas, atsižvelgiant į galimas rizikas (tikėtinai ilgą teisminį procesą, negarantuotą teigiamą rezultatą, apeliantų turimo turto apsunkinimą hipoteka ir neaiškias išieškojimo iš apeliantų galimybes), rodo, kad kreditoriai nelaikė, kad pardavimo kaina pažeis (pažeidžia) jų teises.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu ginčo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, naujoji kreditorė „[nuasmeninta]“ būtų laikoma neįgijusi reikalavimo teisės, tai, atitinkamai, reikštų, jog pagrindo reikalauti nuosprendžiu priteistų sumų atsakovė nebetektų, tačiau ir apeliantai nebeturėtų kam įvykdyti nuosprendžiu baudžiamojoje byloje patvirtintą žalos atlyginimo prievolę, kadangi pradinė kreditorė BUAB „[nuasmeninta]“ yra likviduota ir išregistruota 2024 m. kovo 12 d. Apeliantų ieškinio pareiškimas šioje civilinėje byloje po pradinės kreditorės likvidavimo ir kiti jų veiksmai (baudžiamojoje byloje pateikti prašymai dėl nuosprendžiu priteistų sumų vykdymo išdėstymo ir dėl dalinio išieškojimo sustabdymo, kol bus išnagrinėtas apeliantų apeliacinis skundas šioje civilinėje byloje) leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantai siekia visais įmanomais būdais išvengti turtinės žalos atlyginimo prievolės arba bent jau sušvelninti jos vykdymo naštą.

49. Tai, kad apeliantai neįrodė turintys teisę pasinaudoti CK 6.427straipsnyje numatyta išpirkimo teise, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, jog 2023 m. spalio 11 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nėra nustatytos ir konstatuotos. Jas paneigiančių argumentų ir įrodymų apeliantai apeliaciniame skunde taip pat nepateikė, todėl teisėjų kolegija vertinti kitaip jau pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes ir įrodymus pagrindo neįžvelgia.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

50. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog reikalavimo teisė perleista nemokumo administratoriui normaliai ir teisėtai atliekant funkcijas. Reikalavimo teisė buvo perleista nesąžiningai, tarp susijusių asmenų. Ieškovai pateikė teismui Šiaulių apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartį, 2021 m. rugsėjo 2 d. teismo posėdžio informacinę pažymą civilinėje byloje Nr. eB2-335-883/2021, patvirtinančius, kad advokato padėjėja [nuasmeninta] atstovavo tiek turtinės teisės pardavėją BUAB „[nuasmeninta]“, tiek pirkėją UAB „[nuasmeninta]“, nors minėtų asmenų interesai, kaip pirkėjo ir pardavėjo, yra priešingi, kadangi pardavėjas yra suinteresuotas gauti didesnę parduodamo turto kainą, o pirkėjas suinteresuotas mokėti mažesnę kainą. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

[…]

52. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

53. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išpirkimo teisę, ir civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese, todėl pagrįstai ieškovų [nuasmeninta] ir I. Žemliaukienės ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nei panaikinti, nei pakeisti apskųstą teismo sprendimą, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, atsakovė UAB „[nuasmeninta]“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovė prašo priteisti jai iš ieškovų 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė advokato [nuasmeninta] išrašytos 2025 m. liepos 11 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. [nuasmeninta] – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir banko 2025 m. liepos 11 d. mokėjimo pavedimo kopijas.

55. Šios išlaidos neviršija už atsiliepimą į apeliacinį skundą, remiantis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintomis Lietuvos advokatų tarybos 2024 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. [nuasmeninta], apskaičiuotino maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), kuris šiuo atveju sudarytų 3 039,01 Eur ((2 337,70 x 1,3) (Rekomendacijų 7 punktas ir 8.11 papunktis). Taigi atsakovei UAB „[nuasmeninta]“ iš ieškovų [nuasmeninta] ir [nuasmeninta] priteistina lygiomis dalimis (po 150 Eur iš kiekvieno) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų [nuasmeninta] (asmens kodas [nuasmeninta]87) ir [nuasmeninta] (asmens kodas [nuasmeninta]2) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „[nuasmeninta]“ (juridinio asmens kodas [nuasmeninta]) po 150 Eur (po vieną šimtą penkiasdešimt eurų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai [nuasmeninta]

[nuasmeninta]

[nuasmeninta]