Ieškinys dėl fizinių asmenų R. G. ir E. G. bankroto proceso pabaigos.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-82-233/2015 R. G. ir E. G. buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas L. V. M.. 2015 m. kovo 30 d. teismo nutartimi patvirtintas R. G. ir E. G. kreditorių ir jų neginčijamų kreditorinių reikalavimų sąrašas: AB „Swedbank “ 384174,72 Eur sumai; Kauno teritorinės muitinės - 6351,13 Eur sumai. Patvirtintas E. G. kreditorių ir jų neginčijamų kreditorinių reikalavimų sąrašas: AB „Swedbank “ – 377075,61 Eur sumai.

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančių fizinių asmenų R. G. ir E. G. 2015 m. birželio 12 d. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas (toliau – ir Planas). 2017 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjų prašymu L. V. M. buvo atstatydintas iš bankroto administratoriaus pareigų ir naujuoju bankroto administratoriumi paskirtas D. G..

2020 m. liepos 14 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose buvo gautas bankroto administratoriaus pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto proceso pabaigos. Pareiškime nurodyta, kad 2020 m. liepos 2 d. plano įgyvendinimo aktas buvo išsiųstas fiziniams asmenims ir 2020 m. liepos 7 d. kreditorių susirinkimo pirmininkui. Pasirašytą plano įgyvendinimo aktą administratorius gavo 2020 m. liepos 13 d. Administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 30 straipsniu, pateikė teismui bankrutuojančių fizinių asmenų R. G. ir E. G. plano įgyvendinimo aktą ir prašė priimti spendimą baigti fizinių asmenų bankroto bylą, pripažįstant asmenis bankrutavusiais. Prie prašymo bankroto administratorius pateikė sudarytą 2020 m. liepos 8 d. Plano įgyvendinimo aktą su priedu, kreditorių susirinkimo medžiagą.

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2020 m. liepos 16 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą, baigė fizinių asmenų R. G. ir E. G. bankroto bylą, jiems įgyvendinus byloje patvirtintą bankrutuojančių asmenų kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planą; nurašė likusius nepatenkintus R. G. ir E. G. kreditorių reikalavimus: PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialas – 750130,82 Eur; Kauno teritorinė muitinė – 6241,94 Eur. Taip pat nurodė, kad įsiteisėjusios teismo nutarties nuorašas dėl bankroto bylos pabaigos, ne vėliau kaip kitą darbo dieną išsiunčiamas bankroto administratoriui D. G. bei įpareigojo R. G. ir E. G. bankroto administratorių per 5 darbo dienas nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pranešti R. G. ir E. G. kreditoriams ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apie teismo sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad SEB banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. birželio 17 d. bei bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos duomenys patvirtina, kad administratorius įvykdė mokėjimus R. G. ir E. G. numatytame kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano grafike už paskutinį 2020 m. II ketv.: kreditoriui – PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialui – 910,42 Eur ir kreditoriui – Kauno teritorinei muitinei – 7,58 Eur. Bankroto administratorius taip pat kreditoriams paskirstė papildomai sukauptas lėšas: PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialas - 2015,31 eurų, Kauno teritorinei muitinei – 33,39 eurus.

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimu į pareikštą atskirąjį pareiškėjai R. G. ir E. G. prašo kreditorės atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas, įpareigoti kreditorę pateikti dokumentus, pagrindžiančius žyminio mokesčio sumokėjimą (arba įpareigoti tą padaryti) arba plikti atskirąjį skundą nenagrinėtą; taip pat skirti kreditorei maksimalią 5000 Eur baudą, 50 proc. šios baudos sumokant pareiškėjams lygiomis dalimis.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai baigė fizinių asmenų R. G. ir E. G. bankroto bylą šiems įgyvendinus byloje patvirtintą Planą. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) Kauno teritorinė muitinė pareikštu atskiruoju skundu tvirtina, jog R. G. nebuvo aktyvus ir nedėjo pastangų dėl didesnių pajamų gavimo, dėl ko nebuvo pagrindo baigti fizinių asmenų bankroto bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamoje teismo nutartyje išdėstytas išvadas, o taip pat FABĮ nuostatas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai įvertinus pateiktus įrodymus.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Teismo patvirtintas mokumo atkūrimo plano projektas tampa mokumo atkūrimo planu ir taip užbaigiama ši proceso stadija. Tolesnė stadija yra mokumo atkūrimo plano įgyvendinimas, jai pasibaigus yra pabaigiamas ir fizinio asmens bankroto procesas. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-228-313/2016; Nr. 3K-3-263-706/2015).

FABĮ 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai atliktas paskutinis plane nustatytas mokėjimas, bankroto administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šio mokėjimo dienos privalo parengti plano įgyvendinimo aktą, kurį pasirašo fizinis asmuo, bankroto administratorius ir kreditorių susirinkimo pirmininkas. Bankroto administratorius šį aktą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jo pasirašymo dienos pateikia teismui, plano įgyvendinimo akto kopiją – fiziniam asmeniui ir kreditorių susirinkimo pirmininkui. Jeigu bent vienas iš šioje dalyje nurodytų asmenų atsisako pasirašyti plano įgyvendinimo aktą, surašomas akto nepasirašymo protokolas, kuriame nurodomos nepasirašymo priežastys, ir teikiamas teismui kartu su plano įgyvendinimo aktu. Teismas, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą aktą, priima nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą arba nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 30 straipsnio 2 dalis).

Papildomai pažymėtina, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, taip pat turi teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie bankroto bylos eigą, teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti fizinio asmens bankroto proceso metu dėl fizinio asmens ar bankroto administratoriaus kaltės patirtus nuostolius (FABĮ 24 straipsnio 3, 5 punktai) ir kt. Tačiau nei FABĮ, nei kiti teisės aktai nenumato ir kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, neturi teisės reikalauti iš bankrutuojančio fizinio asmens jokių kitų išmokų nei tos, kurios numatytos mokumo atkūrimo plane.

Vertinant pirmiau aptartą FABĮ nuostatą, pažymėtina, kad bankroto administratoriui kreipusis į teismą su Plano įgyvendinimo aktu bei ataskaita, teismas nebevertina Plane nustatytų aplinkybių, o sprendžia, ar patvirtinto Plano užduotys buvo įgyvendintos bei ar kreipimasis į teismą atitinka FABĮ 30 straipsnio 1 dalies sąlygas, taip pat ar nėra FABĮ 10 straipsnyje numatytų pagrindų nutraukti bankroto bylą.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, o jų nepateikė ir apeliantė, jog bankrutuojantys asmenys būtų nesąžiningai naudojęsi jiems FABĮ ar nemokumo atkūrimo planu suteiktomis teisėmis ar būtų nevykdę juose nustatytų pareigų tokia apimtimi, kokią numato FABĮ 10 straipsnio nuostatos, leidžiančios nutraukti bankroto bylą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenimis nustatyta, kad bankroto byloje teismo patvirtintas bankrutuojančių fizinių asmenų R. G. ir E. G. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpis buvo penkeri metai, o bankroto administratoriaus D. G. pateiktoje veiklos ataskaitoje už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 13 d. iki 2020 m. birželio 17 d. esantys duomenys patvirtina, kad administratorius įvykdė mokėjimus R. G. ir E. G. numatytame kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plano grafike už paskutinį 2020 m. II ketv.: kreditoriui – PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialui – 910,42 Eur ir kreditoriui – Kauno teritorinei muitinei – 7,58 Eur. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad bankroto administratorius taip pat kreditoriams paskirstė papildomai sukauptas lėšas: PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialas - 2015,31 eurų, Kauno teritorinei muitinei – 33,39 eurus.

Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo 2020-07-07 pateiktas Pakartotinio kreditorių susirinkimo protokolas, kuris buvo patvirtintas kreditorių susirinkimo pirmininko, taip pat Plano įgyvendinimo aktas ir jo priedas. Įvertinęs pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad mokumo planas buvo vykdomas pagal įstatymo nustatytus reikalavimus, su kreditoriais buvo atsiskaityta maksimaliai pagal pavirtintą mokumo planą ir per jame nustatytą terminą, todėl R. G. ir E. G. patvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas yra pilnai įvykdytas.

Atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės, jog skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog R. G. sąmoningai nesiekė susirasti geriau apmokamo darbo, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepimuose į atskirąjį skundą, iš esmės nėra pareikštos savalaikiai, kadangi, kai jau minėta pirmiau, gavęs bankroto administratoriaus Plano įgyvendinimo ataskaitą, teismas iš esmės nebevertina Plane numatytų aplinkybių ir sąlygų, o sprendžia ar Plane patvirtinti uždaviniai buvo įgyvendinti. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad kreditorė turėjo galimybę kreiptis dėl fizinių asmens bankroto bylos nutraukimo pagal FABĮ 10 straipsnio nuostatas bei siekti įrodyti bankrutuojančių asmenų nesąžiningumą ar papildomų lėšų gavimą. Be to, kreditorė, vadovaujantis FABĮ 24 straipsnio nuostatomis taip pat turėjo galimybę teikti pasiūlymus fiziniam asmeniui ir bankroto administratoriui dėl plano; kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl bankroto administratoriaus veiklos ar jo pakeitimo ir (ar) siūlyti kitą bankroto administratoriaus kandidatūrą; apskųsti teismui kreditorių susirinkimo priimtus sprendimus per 14 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie šiuos sprendimus. Taigi įstatymo nuostatos nustato kreditoriaus teises fizinio asmens bankroto procese, kuriomis kreditorius, manydamas, kad bankroto procesas vyksta netinkamai, gali naudotis.

Kita vertus, vien tai, kad atsakovas turi vadovaujamo darbo patirties bei vienoje iš darboviečių gauna labai nedidelį darbo užmokestį, neleidžia vertinti, kad Planas buvo vykdomas netinkamai ar nebuvo įvykdytas, juo labiau kad jokių argumentų, susijusių su E. G. atskirajame skunde nėra nurodoma, o kreditorė atskirajame skundė nenurodė nė vieno konkretaus iš FABĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse ar kitur nustatytų fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo pagrindų. Papildomai pažymėtina ir tai, kad byloje esantys įrodymai – R. G. paaiškinimai, rodo, kad klausimas dėl geriau apmokamo darbo suradimo buvo keliamas fizinių asmenų bankroto proceso metu ir R. G. teikė paaiškinimus, kodėl neranda geriau apmokamo darbo.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo, remiantis atskirojo skundo argumentais, panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dalyje atsiliepimų į atskirąjį skundą nurodoma, jog kreditorė padavė atskirąjį skundą dėl įsiteisėjusios teismo nutarties ir nesimokėjo žyminio mokesčio, tačiau tokie atsiliepimų argumentai, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją bei teisės aktų nuostatas, nėra pagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo atliktų procesinių veiksmų – rezoliucijos priimti atskirąjį skundą ir siųsti Panevėžio apygardos teismui, pranešimų dėl atsiliepimų pateikimo, „Liteko“ sistemoje nepažymėto nutarties įsiteisėjimo požymio bei atskirojo skundo su atsiliepimais siuntimo apeliacinės instancijos teismui, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas atskirąjį skundą priimti ir jį nagrinėti, dėl ko teismo veiksmai patvirtina, kad terminas atskirojo skundo padavimui buvo atnaujintas faktiniais teismo veiksmais, juo labiau kad kreditorė nedalyvavo pirmosios instancijos teismo procese dėl fizinių asmenų bankroto bylos užbaigimo. Papildomai pažymėtina, kad kreditorė yra valstybės institucija, pareiškusi turtinius reikalavimus bankroto byloje, todėl ji neturi pareigos mokėti žyminio mokesčio už pateiktą atskirąjį skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5, 9, 10 dalys).

Bankrutuojantys asmenys prašo apeliantei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Prašymą motyvuoja argumentais, jog kreditorė trukdo bankroto procesui bei jį vilkina.

Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu. Tam tikrais atvejais tai gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

Šiuo atveju aplinkybė, jog apeliantė pateikė atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties, nereiškia, jog ji skundą padavė kitu tikslu, nei siekdama apginti savo, jos įsitikinimu, pažeidžiamus interesus. Tai savaime nepatvirtina nesąžiningumo ar sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl nėra pagrindo apeliantei taikyti procesinę sankciją už piktnaudžiavimą šalies procesinėmis teisėmis.

Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas CPK 314 straipsnio normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek apeliantės, tiek pareiškėjų naujai pateikti rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į bankroto bylose egzistuojantį viešąjį interesą, į tai, kad šie dokumentai gali būti reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, bei įvertinus, jog byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti, o taip pat kad iš esmės visiems proceso dalyviams šie dokumentai yra žinomi, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima ir vertina bendrame įrodymų kontekste, kadangi tai nepažeis proceso ekonomiškumo, šalių lygiateisiškumo bei teisingumo principų.