Apeliacinis skundas

Civilinė byla Nr. e2A-115-553/2023

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00261-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.10.2; 2.6.10.5.2.17

 

 

 

2023 m. kovo 9 d.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų R. J. , D. M. ir A. T. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Transtėja“ patikslintą ieškinį atsakovui V. T. dėl įpareigojimo perduoti transporto priemones arba atlyginti nuostolius, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje – A. G..

 

Teisėjų kolegija

 

 

k o n s t a t u o j a :

 

I.    Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

1.     Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

2.     Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimas, kuriuo iš buvusio BUAB „Transtėja“ vadovo V. T. priteista 10 811,71 Eur dydžio žala bendrovei, konstatavus jo civilinę atsakomybę, neperdavus naujam bendrovės vadovui A. G., atitinkamai ir nemokumo administratorei, 10 811,71 Eur vertės turto – bendrovei priklausančių trijų krovininių transporto priemonių.

3.     Nesutikdamas su tokiu sprendimu atsakovas V. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes: (1) visi bylos procesiniai dokumentai jam buvo įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytu būdu, t. y. faktiškai nebuvo įteikti, (2) jis buvo formalus įmonės vadovas, kuriam nebuvo perduota jokie dokumentai ir / ar turtas, (3) egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, (4) taip pat nebuvo atskleistos faktinės bylos aplinkybės.

4.     Realaus susižinojimo apie pradėtą teisminį procesą svarba ne kartą akcentuota Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta teisė į teismą, nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

5.     Nors įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai gali būti taikomi, Konvencijos 6 straipsnis leidžia valstybėms narėms organizuoti savo teisinę sistemą tokiu būdu, kuris palengvintų greitus ir veiksmingus teisminius procesus, įskaitant ir galimybę priimti sprendimus už akių (žr. 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 34;
2016 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Gankin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 2430/06, 1454/08, 11670/10 ir 12938/12, par. 26), tačiau tai negali būti daroma kitų procesinių garantijų, ypač šalių lygiateisiškumo principo, sąskaita (ten pat; taip pat žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) cituotos Zavodnik prieš Slovėniją par. 72). Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. cituotų Zavodnik prieš Slovėniją par. 73; Karakutsya prieš Ukrainą par. 44).

6.     EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas (angl. diligent) informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos laisva valia atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

7.     CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

8.     Procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimčiai dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Dėl šios priežasties, aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą ,,jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“, turi būti atsižvelgiama į pirmiau šioje nutartyje nurodytą EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje, nesiėmęs papildomų priemonių. Tik išnaudojęs kitas, jam prieinamas protingas priemones, teismas gali vadovautis įteikimo fikcija. Be to, vadovaujantis šia procesinių dokumentų įteikimo prezumpcija negali būti ignoruojami kiti byloje esantys duomenys, leidžiantys suabejoti asmens gyvenamąja vieta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2018 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-520/2018; 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-943/2022).

9.     Bylos duomenimis, BUAB „Transtėja“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Prokesa“, 2022 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos teismui pateikė ieškinį dėl įpareigojimo perduoti transporto priemones arba atlyginti nuostolius. Ieškovė nurodė atsakovo V. T. gyvenamosios vietos adresą korespondencijai įteikti – Alytus, Birštono g. 6. Ieškinyje inter alia (be kita ko), atsakovui procesinių dokumentų nepavykus įteikti, buvo prašoma: (1) laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, (2) įteikti procesinius dokumentus atsakovui viešo paskelbimo specialiame internetiniame tinklalapyje būdu.

10. 2022 m. gegužės 5 d. teisėjo rezoliucija ieškinį priėmus bei nustačius terminą atsiliepimams pateikti, Kauno apygardos teismas išsiuntė atsakovui ieškinį ir jo priedus, pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu – -, tačiau procesinio dokumento atsakovui įteikti nepavyko, ant sugrąžinto voko pažymėta, kad pašto siuntos adresatas pašte per siuntos saugojimo terminą neatsiėmė.

11. 2022 m. birželio 2 d. Kauno apygardos teismas, patikrinęs atsakovo V. T. duomenis apie darbovietę Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazėje, nustatė, kad tokių duomenų nėra, t. y., atsakovas niekus nedirba ir nėra deklaravęs savo duomenų šioje sistemoje.

12. 2022 m. birželio 3 d. Kauno apygardos teismas, patikrinęs Gyventojų registro informaciją, nustatė, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę.

13. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 6 d. nutartimi nutarė ieškinį su priedais, pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo bei kitus procesinius dokumentus atsakovui įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka ir šiuos dokumentus laikyti atsakovui įteiktais, praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, taip pat nustatė, kad V. T. apie teismo posėdį bus pranešama CPK 130 straipsnyje nustatyta tvarka.

14. 2022 m. birželio 6 d. Kauno apygardos teismas procesinius dokumentus atsakovui pakartotinai išsiuntė jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu – -, bei pažymėjo, kad pastarieji išsisiųsti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. 2022 m. liepos 12 d. teismui grąžinti procesiniai dokumentai su ant voko esančia žyma, kad pašto siuntos adresatas pašte per siuntos saugojimo terminą neatsiėmė.

15. 2022 m. liepos 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas BUAB „Transtėja“ ieškinį, pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo, pasiūlymą prisijungti prie EPP, taip pat šaukimą į 2022 m. rugsėjo 13 d. 9.30 val. posėdį įteikė atsakovui viešo paskelbimo būdu, apie tai paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje.

16. Ieškovei 2022 m. rugpjūčio 31 d. pateikus teismui patikslintą ieškinį, pastarasis atsakovui buvo išsiųstas atsakovo V. T. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu – - bei laikomas įteiktu CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. 2022 m. rugsėjo 22 d. teismui grąžinti procesiniai dokumentai su ant voko esančia žyma, kad pašto siuntos adresatas pašte per siuntos saugojimo terminą neatsiėmė.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, kad prieš nutardamas procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, teismas siuntė atsakovui ieškinį kelis kartus deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (nutarties 21, 25 punktai), taip pat kitų galimų atsakovo gyvenamosios vietos ar darbovietės adresų nustatyti nepavyko (nutarties 22–23 punktai), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasinaudojo CPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu (nutarties 26 punktai).

18. Nors skunde apeliantas tvirtina, kad šiuo atveju teismas neteisėtai taikė CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl procesinių dokumentų įteikimo, tačiau su tuo sutikti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pirma, aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas dėjo visas galimas pastangas tam, kad atsakovas būtų informuotas apie procesą, o CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytą procesinių dokumentų įteikimo tvarką taikė tik nustatęs, kad nėra galimybės įteikti procesinių dokumentų atsakovui asmeniškai. Antra, aplinkybė, jog atsakovas yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, kuomet nėra galimybės nustatyti tikslaus jo gyvenamosios vietos adreso, neužkerta kelio taikyti CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą dėl dokumentų įteikimo, nes įrašas apie išvykimą į užsienio valstybę nelaikytinas asmens gyvenamąja vieta. Trečia, šiuo atveju procesiniai dokumentai atsakovui įteikti ne tik CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, bet ir viešu paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Pastarasis būdas taikytas praėjus trisdešimčiai dienų nuo pakartotinio procesinių dokumentų atsakovui išsiuntimo (įteikimo) CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju procesiniai dokumentai atsakovui įteikti dviem būdais – laikant juos įteiktais pagal civilinio proceso įstatymą praėjus trisdešimčiai dienų nuo jų palikimo dienos ir viešo paskelbimo būdu. Todėl skundo argumentai apie neteisėtą procesinių dokumentų įteikimo būdą atmetami kaip nepagrįsti.

19. Skunde, remdamasis ta pačia aplinkybe dėl CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyto dokumentų įteikimo būdo neteisėtumo, atsakovas tvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

20. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamas šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, paneigiančias CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyto dokumentų įteikimo būdo neteisėtumą, skundo argumentą, kad teismo sprendimas negalioja dėl atsakovo nurodomo absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, atmeta.

21. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas, neperduodamas transporto priemonių trečiajam asmeniui ir atitinkamai nemokumo administratorei, pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas bendrovės vadovo fiduciarines pareigas įmonės kreditoriams, todėl jam kyla pareiga ieškovei atlyginti žalą, atitinkančią neperduoto turto vertę.

22. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

23. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.

24. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio (savo iniciatyva) veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (angl. duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju tinkamai vykdė savo pareigas nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-7-266/2006).

25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju atsakovas yra atsakingas už transporto priemonių neperdavimą nemokumo administratorei, apeliantas nurodo, kad buvo formalus vadovas ir bendrovės turtu nedisponavo.

26. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Juridinių asmenų registro duomenimis, BUAB „Transtėja“ vadovu nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. vasario 26 d. buvo atsakovas V. T., nuo 2019 m. vasario 26 d. iki
2020 m. lapkričio 25 d. – A. G.. Bendrovei nuosavybės teise priklausantiems krovininiams automobiliams MERCEDES BENZ 815, valstybinis Nr. ---, Iveco ----, valstybinis Nr. --- ir Scania, valstybinis Nr. ---, V. T. vadovavimo bendrovei laikotarpiu, t. y., 2019 m. vasario 19 d., prokuroro nutarimu buvo skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, ką patvirtina byloje esantis Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus (toliau – VAP ONKS) 2020 m. gegužės 15 d. Nutarimas panaikinti laikiną nuosavybės teisų apribojimą, tačiau pastarųjų transporto priemonių buvimo vieta (vietos) nebuvo nurodytos / nustatytos. Į bylą pateiktas Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – VPK VS) 2019 m. birželio 13 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad 2019 m. birželio 4 d. A. G. kreipėsi su pareiškimu į VPK VS, kuriame nurodė, jog buvęs bendrovės vadovas V. T. per įstatymu nustatytą trijų mėn. terminą negrąžino įmonės dokumentų ir dalies turto – taip pat ir krovininių automobilių MERCEDES BENZ 815, valstybinis Nr. ---, Iveco ---, valstybinis Nr. --- ir Scania, valstybinis Nr. --- . Ilgalaikio turto sąrašas, sudarytas 2019 m. birželio 12 d., patvirtina, kad vadovas A. G., pradėjęs eiti bendrovės vadovo pareigas, nepavykus nustatyti nurodytų transporto priemonių buvimo vietos, pastarųjų iš buvusio bendrovės vadovo neperėmė.

30. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnis nustato, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. 2020 m. lapkričio 26 d. įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis, kuria BUAB „Transtėja“ iškelta bankroto byla ir įmonės vadovai įpareigoti per dešimt dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus.

31. Atsižvelgdama į nutarties 40–41 punktuose nustatytas ginčo aplinkybes, pateiktą kasacinio teismo praktiką dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo civiliniame procese, taip pat vadovų civilinės atsakomybės klausimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent V. T. šiuo atveju yra atsakingas už bendrovei priklausančio turto – krovininių automobilių MERCEDES BENZ 815, valstybinis Nr ---, Iveco ---, valstybinis Nr. --- ir Scania, valstybinis Nr. --- – perdavimą bendrovės nemokumo administratorei. Jokių įrodymų, paneigiančių padarytą išvadą apeliantas teismui nepateikė. Skundo teiginiai, kad V. T. buvo formalus bendrovės vadovas, o teismas, prieidamas prie priešingos išvados, neatskleidė faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinami deklaratyviais. Jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad atsakovas buvo formaliu bendrovės vadovu ir nedisponavo bendrovei priklausančiu turtu, byloje nėra ir kartu su apeliaciniu skundu taip pat nebuvo pateikta.

32. Atsakovas, neperduodamas ginčo turto naujam vadovui A. G., o vėliau ir nemokumo administratorei, netinkamai įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigas, t. y., atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė įmonei žalą. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, bendrovė nebūtų patyrusi žalos – bendrovė nebūtų praradusi nuosavybės teise priklausančio turto, kurį realizavus galėjo būti patenkinti BUAB „Transtėja“ kreditorių reikalavimai. Nustatytos aplinkybės patvirtina esant visas būtinas sąlygas V. T. civilinei atsakomybei kilti.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus BUAB „Trasntėja“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pritaria sprendimo išvadai, kad žalos dydis yra lygus neperduotų transporto priemonių likutinei vertei, t. y. 10 811,71 Eur (1 576,41 + 1 568,30 + 7 667).

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvais pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

36. Atmetus atsakovo V. T. apeliacinį skundą, ieškovė BUAB „Transtėja“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą iš atsakovo.

37. Ieškovė pateikė prašymą dėl 480 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteisimo bei tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sutartį dėl teisinės pagalbos, sąskaitą už teisines paslaugas ir kredito įstaigos mokėjimo nurodymą). Ieškovės prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 480 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Transtėja“ (juridinio asmens kodas ---) iš V. T. (asmens kodas ----) 480 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijų teisme.

 

 

 

Teisėjos                                                                                                                                                                       R. J.

 

 

                                                                                                                                                                                  D. M.

 

 

                                                                                                                                                                                   A. T.