UAB „Mono Status“ bankroto administratoriaus ieškinys atsakovui J. K.

 Civilinė byla Nr. e2A-396-236/2019

1. Ginčo esmė

1. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. K., prašydamas priteisti iš atsakovo J. K. ieškovei BUAB ,,Mono Status“ 557 321,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius procesiniuose dokumentuose nurodė, kad BUAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, bendrovės pagrindinė veikla – statybos darbai, bendrovės vienintelis akcininkas yra J. K., kuris praktiškai nuo pat bendrovės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo ėjo ir bendrovės vadovo pareigas.

3. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius pažymėjo, kad bendrovei Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, nustatė, kad bendrovės turtas yra ne didesnės nei 743 999 Eur vertės, pradelsti įsipareigojimai (661 327,91 Eur) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl sprendė, kad bendrovė nemoki, negalės įvykdyti įsipareigojimų. Bankroto administratorius, išanalizavęs atsakovo perduotus bendrovės dokumentus, nustatė, kad 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje bendrovės kasoje buvo 493 494,96 Eur. Tačiau jau 2017-01-02 visą šią sumą, kaip avansą ūkio išlaidoms, sau išsimokėjo bendrovės vadovas, t. y. atsakovas. Pagal bendrovės sąskaitų aktyvumo ataskaitą bendrovės vadovas (atsakovas) 2017-01-18 gavo avansą ūkio išlaidoms 497 808,89 Eur ir tą pačią dieną ją grąžino. Analogiško pobūdžio ūkinės operacijos buvo atliekamos iki 2017-07-27. Paskaičiavus ir palyginus bendrovės vadovo 2017 metais iš bendrovės kasos išimtų ir į ją įneštų pinigų operacijas, matyti, jog 2017-08-31 kasoje liko 30,43 Eur, o bendrovės vadovui ūkio išlaidoms iš kasos paimtų pinigų likutis yra 557 321,94 Eur, kurių atsakovas bendrovei negrąžino, nepateikė buhalterinių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą bendrovės naudai ir interesams.

4. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratoriaus teigimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, t. y. atsakovas. Kadangi bankroto administratoriui nepavyko rasti jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog atsakovas 557 321,94 Eur grąžino ieškovei arba panaudojo bendrovės interesams, bankroto administratorius darė išvadą, kad atsakovas 557 321,94 Eur sumą pasisavino ir taip padarė bendrovei žalą, nes šia suma sumažino bendrovės turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, masę. Be to, atsakovui atliekant aukščiau nurodytus veiksmus, ieškovė buvo faktiškai nemoki ir neturėjo pakankamai turto atsiskaityti su savo kreditoriais, atotrūkis tarp jos įsiskolinimų ir turto nuolat didėjo.

5. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius pažymėjo, kad ieškiniu siekiama atstatyti BUAB „Mono Status“ mokumą – grąžinti įmonę į finansinę padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių sudarymo, ir tokiu būdu apginti kreditorių interesus.

6. Atsakovas J. K. procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad 2017-07-27 kasos išlaidų orderyje Nr. 008 nurodytos 557 321,94 Eur pinigų sumos įmonės kasoje nebuvo, todėl ieškovės reikalaujama pinigų suma negalėjo būti išvaistyta ar pasisavinta.

7. Atsakovo teigimu, jis neteisėtų veiksmų neatliko, ieškovei žalos nepadarė, įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) nepažeidė, taip pat nėra akivaizdaus protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimo, aiškaus aplaidumo arba suteiktų įgaliojimų viršijimo. Reikalaujama priteisti pinigu suma buvo išmokėta darbuotojams, todėl jis veikė įmonės interesais. Neįrodyta žala ir priežastinis ryšys.

8. Atsakovas J. K. pažymėjo, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje susidarė 493 494,96 Eur likutis, nes 2016 metais ieškovės buhalterinėje apskaitoje buvo įformintas pinigų gražinimas iš J. K., kaip atskaitingo asmens, o 2017-01-02 vėl ši suma išimta ir išduota J. K., tačiau faktiškai šių pinigų J. K. neturėjo. Minėta suma buvo panaudota ieškovės darbuotojų neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti: darbuotojams dalis darbo užmokesčio, t. y. apskaitytas darbo užmokestis, buvo mokamas bankiniais pavedimais, o kita dalis darbo užmokesčio (neapskaitytas darbo užmokestis) buvo mokamas grynaisiais pinigais. 557 321,94 Eur suma ieškovės buhalterinėje apskaitoje susidarė, siekiant nuslėpti ieškovės darbuotojams išmokėtą neapskaitytą darbo užmokestį, nes tokios sumos nei ieškovės kasoje, nei pas atsakovą, kaip atskaitingą asmenį, nebuvo ir negalėjo būti, todėl kasos išlaidų orderis Nr. 008 neatspindi finansinės operacijos turinio. Šį kasos išlaidų orderį atsakovas išrašė prieš bankroto bylos iškėlimą klaidingai manydamas, neturėdamas kompetencijos ir buhalterinių žinių, jog tokiu būdu kasoje bus panaikintas neegzistuojantis pinigų likutis.

9. Atsakovas nurodė, kad minėtame kasos išlaidų orderyje nėra buhalterės parašo, kas dar kartą patvirtina, jog atsakovas išrašė nepagrįstą ir jokių finansinių operacijų nepatvirtinantį dokumentą.

10. Atsakovo teigimu, atsakovo pasirinktas įmonės modelis mokėti darbo užmokestį į rankas ir neapskaityti galbūt tam tikra prasme buvo neteisėtas (gali būti vertinamas baudžiamąja ar mokestine prasme), bet jis nesukėlė jokios žalos įmonei ir jos kreditoriams, nes 552 321,94 Eur suma nedingo, tokios sumos kasoje 2017 m. liepos mėnesį nebuvo, t. y. civilinės atsakomybės prasme neteisėto veiksmo nėra arba jis buvo toks, kad nesukėlė žalos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11. Kauno apygardos teismas 2018-08-29 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei BUAB „Mono Status“ iš atsakovo J. K. 557 321,94 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-02-02) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 210 Eur už advokato teisinę pagalbą, priteisti iš atsakovo J. K. valstybei 5 155 Eur žyminį mokestį ir 3,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, iš viso 5 158,45 Eur.

12. Teismas nustatė, kad UAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, įmonės steigėjas bei vienintelis akcininkas yra J. K., kuris laikotarpiais nuo 2008-04-02 iki 2009-04-20, nuo 2009-06-23 iki 2014-02-04 ir nuo 2014-05-19 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla ėjo šios bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas. Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Iš ieškovės 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje buvo 493 494,96 Eur suma, 2017-01-02 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš ieškovės kasos visa 493 494,96 Eur suma buvo išimta ir išduota atsakovui. Tuo metu ieškovė turėjo ne mažiau kaip 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. 2017-01-18 – 2017-07-27 kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina atsakovo atliktas finansines operacijas, kurių metu buvo disponuojama ieškovės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis. Pateikto bendrovės balanso, sąskaitų aktyvumo ataskaitų, kasos knygos duomenimis, 2017-08-24 kasoje liko atsakovo grąžintų 30,43 Eur, jam iš kasos 2017-07-27 ūkio išlaidoms išduotų pinigų negrąžintas likutis yra 557 321,94 Eur (557 552,37 – 30,43 – 200 Eur 2017-08-04 panaudotų darbo užmokesčio išmokėjimui).

13. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, 557 321,94 Eur suma ieškovei nėra grąžinta, nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą ieškovės naudai ir interesams, todėl prašo šią sumą priteisti iš atsakovo (bendrovės vadovo) kaip bendrovei padarytą žalą CK 2.87, 6.246–6.249, 6.263 straipsniuose numatytais pagrindais.

14. Teismas nustatė, kad 2017-07-27 kasos išlaidų orderiu atsakovui ūkio išlaidoms išduota 557 552,37 Eur, tačiau atsakovas 2017-08-24 grąžino tik 30,43 Eur. Iš administratorei perduotų dokumentų matyti, kad 200 Eur 2017-08-04 panaudoti darbo užmokesčio išmokėjimui, negrąžinta 557 321,94 Eur, nepateikti jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas ieškovės nurodytos sumos neginčijo, tik aiškino, kad kasoje tokios pinigų sumos niekada nebuvo, visa ieškovės nurodyta suma susidarė per eilę metų (nuo 2014 metų) mokant darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, nes, kaip aiškino atsakovas, nedalyvavo nei pinigų įnešime į kasą, nei jų išdavime atsakovui. Atsakovo teigimu, jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekdamas išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.

15. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėti buvo atsakovo veiksmai paimant iš bendrovės grynus pinigus ir juos panaudojant atsakovo nurodytu būdu, ar šiais veiksmais bendrovei yra padaryta žala. Todėl taikant įrodymų vertinimo taisykles yra svarbios CPK 177 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios įrodinėjimo priemonių leistinumą (CK 2.74 straipsnio 3 dalis, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 straipsniai).

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad jis orderius išrašydavo, nes neturėjo pakankamai buhalterinių žinių.

17. Teismas pažymėjo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 4 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, laiku pateikiama, išsami bei naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalį grynieji pinigai yra priimami, išmokami, apskaitomi bei laikomi pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką. Šis įstatymas nustato, kad ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus (BAĮ 9, 19, 21 straipsniai). Sutinkamai su CK 2.82 straipsnio 3 dalimi bei 2.4 straipsnio 3 dalimi, juridinių asmenų valdymo organas be kitų įstatymu reglamentuotų pareigų atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens veiklos organizavimą, privalo taip tvarkyti turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarka įstatyme taip pat yra griežtai reglamentuota (Darbo kodeksas, Darbo sutarties įstatymas, Socialinio draudimo įstatymas).
18. Teismas nurodė, kad griežtas minėtų įstatymų reikalavimų laikymasis yra reikšmingas ir viešajam interesui, nes tokiu būdu užtikrinamas veiklos skaidrumas, užkertamas kelias tarpusavio atsiskaitymams neteisėtai išvengiant privalomų mokėjimų (atsiskaitymas už darbą ,,vokeliais“, pajamų slėpimas ir kt.).

19. Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo žinoti paminėtus imperatyvius įstatymų reikalavimus, privalėjo juos vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas. Be to, atsakovas pripažino, jog, išmokėdamas neapskaitytus atlyginimus, pažeidė įstatymo reikalavimus.

20. Teismas nurodė, kad atsakovas, siekdamas pagrįsti savo teiginius (kad buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas), su 2018-05-16 rašytiniais paaiškinimais pateikė jo paties sudarytas lenteles, darbuotojų sąrašą, 2018-06-06 pateikė patikslintų deklaracijų (Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracija), pildytų 2017-06-19, 2017-06-20, paties atsakovo sudarytų atlyginimų žiniaraščių kopijas, kitų įrodymų neteikė.

21. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami jo teiginiams pagrįsti. Atsakovas tokių dokumentų neperdavė bankroto administratorei, nors, kaip galima spręsti pagal sudarymo datas, juos turėjo. Teismo vertinimu, atkreiptinas dėmesys į atsakovo paaiškinimą, kad darbuotojų parašai yra surinkti prieš bankroto bylos iškėlimą, kai į bylą pateikti 2014, 2015, 2016 metų žiniaraščiai. Dalies parašų iš viso nėra. Teismas darė išvadą, kad iš pateiktų patikslintų deklaracijų taip pat negalima spręsti apie apmokestintas sumas, nepateiktos pradinės deklaracijos.

22. Teismas pažymėjo, kad neteisėtai pinigai darbuotojams buvo mokami ne bendrovės interesams tenkinti, bet darbuotojų interesams tenkinti, kadangi bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nors, atsakovo teigimu, mokėdamas neapskaitytus atlyginimus, siekė išlaikyti darbuotojus, kad įmonei nebūtų iškelta bankroto byla.

23. Teismas sprendė, kad atsakovas nenurodė priežasčių, kurios pagrįstų būtinybę atsiskaityti su darbuotojais grynais neapskaitytais pinigais, atsakovas padarė tai savo iniciatyva, kadangi įmonės veiklą organizuoja vadovas. Atsakovas neįrodė, kad minėti jo atlikti veiksmai traktuotini kaip sąžiningi, atitinkantys maksimalaus atidumo reikalavimus. Atsakovas, matydamas, kad įmonės padėtis vis blogėja, turėjo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų pažeisti bendrovės kreditorių interesus ar dar labiau pabloginti įmonės finansinę būklę. Minėti atsakovo veiksmai, pasireiškiantys imperatyvių įstatymo reikalavimų, pažeidimu, laikytini neteisėtais. Ūkio lėšoms skirtų lėšų paėmimas, negrąžinimas, jų panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikimas laikytinas fiduciarinių valdymo organų pareigų pažeidimu.

24. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl minėtų atsakovo veiksmų bendrovė neteko lėšų, darė išvadą, kad įrodytas ir priežastinis ryšys (pinigų nepanaudojimas bendrovės labui sąlygojo bendrovės nuostolius), tiek žalos dydis tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

25. Teismas darė išvadą, kad kartu tenkintinas ir reikalavimas priteisti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) bei prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

26. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų (išlaidų advokato pagalbai apmokėti).

27. Teismas darė išvadą, kad valstybei iš atsakovo priteistinas 5 155 Eur žyminis mokestis (CPK 80 str.1 d. 1 p., 7 d.), taip pat 3,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 str. 1 d.).

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

28. Apeliaciniame skunde atsakovas J. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

29. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie rodo, jog kasos išlaidų orderiu nebuvo įformintas realus pinigų išėmimas iš kasos.

2. Pirmosios instancijos teismas turėjo siekti ne formaliai, o teisingai išnagrinėti bylą, todėl turėjo imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes ir rinkti įrodymus.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino atsakovo sprendimą mokėti neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams kaip nenaudingą įmonei.

4. Pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sprendė, kad žalos faktas egzistuoja, kadangi priteista pinigų suma buvo naudota atsiskaitymui su darbuotojais.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

30. Apeliaciniame skunde ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius prašo apeliacinį skundą atmesti.

31. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas neįrodė fakto, kad ieškovės prašomą priteisti 557 321,94 Eur sumą atsakovas panaudojo ieškovės darbuotojams kaip neapskaitytą darbo užmokestį.

2. Atsakovas iš esmės prisipažįsta klastojęs ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie buvo teikiami ir valstybinėms institucijoms ir teismams.

3. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad nėra visų atsakovo atsakomybei kilti būtinų sąlygų, nes ieškovei žala padaryta nebuvo (nėra ir priežastinio ryšio).

4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nebuvo pakankamai aktyvus.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

33. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1356-241/2018 ir prašo priimti į bylą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos teismų procesiniai dokumentai yra viešai skelbiami, sprendžia, kad atsisakytina priimti į bylą atsakovės pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1356-241/2018.

35. Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neteisingai nustatė bylos aplinkybes.

36. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie rodo, jog kasos išlaidų orderiu nebuvo įformintas realus pinigų išėmimas iš kasos, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

37. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

38. Bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas.

40. Ieškovė reikalavimą atlyginti bendrovės patirtus nuostolius pareiškė atsakovui kaip bendrovės buvusiam vadovui. Pažymėtina, kad juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Bendrovė, manydama, kad jos valdymo organo narys netinkamai vykdė savo pareigas ar jų neįvykdė ir dėl to bendrovei buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad toks valdymo organo narys šią žalą atlygintų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės taikymo klausimą būtina nustatyti ne tik tai, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista atsakovo pareiga juridinio asmens ir kitų jo organų narių atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai arba neįvykdyti ar netinkamai įvykdyti įstatymų reikalavimai, bet ir tai, ar bendrovei buvo padaryta reali žala, o jeigu žala buvo padaryta, tai ar ji atsirado būtent dėl ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Byloje ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad atsakovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, privalo atsakovas.

41. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Mono Status“ įsteigta 2008-04-02, įmonės steigėjas bei vienintelis akcininkas yra J. K., kuris laikotarpiais nuo 2008-04-02 iki 2009-04-20, nuo 2009-06-23 iki 2014-02-04 ir nuo 2014-05-19 iki įmonei buvo iškelta bankroto byla ėjo šios bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas. Kauno apygardos teismas 2017-07-10 nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2017-08-24. Iš ieškovės 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad 2016-12-31 ieškovės kasoje buvo 493 494,96 Eur suma, 2017-01-02 kasos išlaidų orderis patvirtina, kad iš ieškovės kasos visa 493 494,96 Eur suma buvo išimta ir išduota atsakovui. Tuo metu ieškovė turėjo ne mažiau kaip 487 582,83 Eur pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. 2017-01-18 – 2017-07-27 kasos pajamų ir išlaidų orderiai patvirtina atsakovo atliktas finansines operacijas, kurių metu buvo disponuojama ieškovės kasoje buvusiomis piniginėmis lėšomis. Pagal pateiktus bendrovės balanso, sąskaitų aktyvumo ataskaitų, kasos knygos duomenis 2017-08-24 UAB ,,Mono Status“ kasoje liko atsakovo grąžintų 30,43 Eur, atsakovui iš kasos 2017-07-27 ūkio išlaidoms išduotų pinigų negrąžintas likutis yra 557 321,94 Eur (557 552,37 – 30,43 – 200 Eur 2017-08-04 panaudotų darbo užmokesčio išmokėjimui). Byloje nepateikti jų panaudojimą patvirtinantys dokumentai. Atsakovas (apeliantas) ieškovės nurodytos sumos neginčijo, tik aiškino, kad kasoje tokios pinigų sumos niekada nebuvo, visa ieškovės nurodyta suma susidarė per eilę metų (nuo 2014 metų) mokant darbuotojams neapskaitytus atlyginimus. Atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, nes, atsakovo teigimu, nedalyvavo nei pinigų įnešime į kasą, nei jų išdavime atsakovui. Atsakovo teigimu, jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekdamas išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.
42. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas (apeliantas), siekdamas pagrįsti savo teiginius, kad buvo mokamas neapskaitytas atlyginimas, su 2018-05-16 rašytiniais paaiškinimais pateikė jo paties sudarytas lenteles, darbuotojų sąrašą, 2018-06-06 pateikė patikslintų deklaracijų (Metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracija), pildytų 2017-06-19, 2017-06-20, paties atsakovo sudarytų atlyginimų žiniaraščių kopijas.

43. Teisėjų kolegija laiko pagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankami jo teiginiams pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas tokių dokumentų neperdavė bankroto administratorei, nors pagal sudarymo datas šiuos dokumentus galėjo turėti ir privalėjo perduoti bankroto administratoriui.

44. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovo paaiškinimą, kad darbuotojų parašai yra surinkti prieš bankroto bylos iškėlimą, kai į bylą pateikti 2014, 2015, 2016 metų žiniaraščiai, kad dalies parašų iš viso nėra ir darė pagrįstą išvadą, kad iš pateiktų patikslintų deklaracijų taip pat negalima spręsti apie apmokestintas sumas, nepateiktos pradinės deklaracijos.

45. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantas turėjo žinoti imperatyvius įstatymų reikalavimus, reglamentuojančius bendrovės turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, juridinių asmenų valdymo organų pareigas, darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarką, privalėjo minėtus teisės aktus vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas. Be to, ir pats atsakovas pripažino, jog, išmokėdamas neapskaitytus atlyginimus, pažeidė įstatymo reikalavimus.

46. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas 2018-06-18 nutartimi pripažino BUAB „Mono Status“ bankrotą tyčiniu, taip pat apribojo J. K. 5 metams teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Lietuvos apeliacinis teismas 2018-10-11 nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2018-06-18 nutartį nepakeistą. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad UAB „Mono Status“ vadovas, įmonei tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams, netinkamas UAB „Mono Status“ valdymas nulėmė tolesnį nemokios įmonės padėties bloginimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dėl įmonės tyčinio bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo priteisimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog visi nurodyti įmonės vadovo ir (ar) akcininko veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma atsakovo (apelianto) veiksmų, t. y. tiek įmonės privedimas prie bankroto, tiek ir neapskaityto darbuotojams atlyginimo mokėjimas patvirtina neteisėtus veiksmus UAB „Mono Status“ atžvilgiu. Tuo tarpu, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, paneigiančių jo neteisėtus veiksmus, sukėlusius žalą ieškovei BUAB „Mono Status“.

49. Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, atsakovas atsakingas už įmonei padarytą žalą.

50. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino atsakovo sprendimą mokėti neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams kaip nenaudingą įmonei, kad pirmosios instancijos teismo nepagrįstai sprendė, kad žalos faktas egzistuoja, kadangi priteista pinigų suma buvo naudota atsiskaitymui su darbuotojais.

51. Kaip minėta, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.

52. Žala, kaip viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatyme įtvirtintą sampratą turtinė žala padaroma tais atvejais, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai.

53. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, ar gali būti teisėti atsakovo veiksmai paimant iš bendrovės grynus pinigus ir juos panaudojant ieškovės UAB „Mono Status“ darbuotojų neapmokestintam darbo užmokesčio išmokėjimui, ar tokiais veiksmais bendrovei padaroma žala.

54. Kaip minėta, atsakovas pripažino, kad orderius išrašydavo ir pasirašydavo jis, buhalterė orderių nepasirašydavo, kad jis pinigų neišvaistė, nepasisavino, tik, siekė išvengti bankroto, norėjo išlaikyti darbuotojus, todėl jiems mokėjo dalį neapskaityto atlyginimo.

55. CK 6.930¹ straipsnis reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, panaudodamas visą 557 321,94 Eur sumą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui, sąlygojo minėtos imperatyvios teisės normos pažeidimą, nes darbuotojai yra laikomi aukštesnės eilės kreditoriais tik jei turi vykdomuosius dokumentus darbdavio atžvilgiu. Tik įmonei veikiant įprastai, jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir tokiu laikotarpiu pagrindinė įmonės vadovo pareiga - tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų - dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų - kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.).

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, jog mokėdamas darbuotojams neapskaitytą darbo užmokestį siekė išvengti įmonės bankroto. Nėra pagrindo išvadai, kad jei UAB „Mono Status“ darbuotojams nebūtų buvęs mokamas neapskaitytas darbo užmokestis, UAB „Mono Status“ nebūtų bankrutavusi ir būtų sugebėjusi išlikti konkurencinga. Atsakovas privalėjo įmonės veiklą organizuoti taip, kad UAB „Mono Status“ vykdytų veiklą laikydamasis įstatymų, sąžiningai deklaruotų ir mokėtų visus mokesčius, mokėtų darbuotojams darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį ir priedus prie jo. Atsakovui matant, kad įmonei tenka per didelė finansinė našta, pastarasis galėjo sumažinti darbuotojų skaičių, imtis mažesnių (mažiau) statybos objektų ir pan. Tuo tarpu, atsakovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto.

58. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas neįrodė neapskaitytų įmonės grynųjų pinigų mokėjimo darbuotojams, neįrodė paimtų iš kasos grynųjų pinigų teisėto panaudojimo, kad atsakovas pažeidė imperatyvių teisės normų reikalavimus, įmonės neapskaitytų grynųjų pinigų panaudojimas ar mokėjimas darbuotojams laikytinas teisės pažeidimu, padarančiu įmonei žalą.

59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja žalos padarymo faktas.

60. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad priežastinio ryšio samprata pateikiama CK 6.247 straipsnyje: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018). Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018).

62. Kaip minėta, atsakovas pripažįsta, kad panaudojo 557 321,94 Eur sumą neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimui. Tokie atsakovo veiksmai laikytini imperatyvių teisės normų pažeidimu. Byloje nustatyta, kad atsakovas (apeliantas) nepagrindė įmonės 557 321,94 Eur lėšų panaudojimo ir įmonei padaryta 557 321,94 Eur žala.

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodomi neteisėti jo veiksmai negali pateisinti 557 321,94 Eur išmokėjimo darbuotojams, kurie ne tik neturi pirmenybės teisės prieš kitus kreditorius, tačiau tuo pačiu buvo nedeklaruoti mokesčiai mokami už darbo užmokestį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala yra įrodyta. Ieškovė neteko turėtų 557 321, 94 Eur dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju įrodytas priežastinis ryšys (pinigų nepanaudojimas bendrovės labui sąlygojo bendrovės nuostolius), tiek žalos dydis tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

66. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, padarė teisingas išvadas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

67. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2018-08-29 sprendimas paliktinas nepakeistu.

68. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

69. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantui J. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 str.).

70. Ieškovės BUAB „Mono Status“ bankroto administratorius prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Teisėjai

M. B.   K. K.   A. R.